Karo belaisviai, politiniai oponentai, nepavykusių perversmų rengėjai , išsišokėliai, grasinantys esantiems valdžioje, arba paprasčiausi nusikaltėliai. Visiems šiems žmonėms jų priešai dažnai parengdavo ne tiesiog nuteistojo vietą kalėjimo kameroje, o sugalvodavo kankinimus ir egzekucijos būdą, apie kurį vien girdint plaukai stojasi piestu.
Jeigu Rytietiška virtuvė pasižymi išskirtiniu skoniu, prieskonių gausa ir produktų įvairove, tai garbingi Azijos sūnūs ir dukros, rengiantys egzekucijas savo priešams, nusileisti kolegoms virėjams jokiu būdu nenorėjo. Istorija mums paliko keletą išmanių būdų, kaip numarinti nelaimėlius, ir vienas iš jų – lingchi, arba „tūkstančio įpjovimų“ egzekucija. Pats pavadinimas, ko gero, sufleruoja kankinimo esmę – žmogus buvo
pjaustomas nedideliais gabalėliais, kruopščiai renkantis vietas, kurios išsyk nenuvarytų pasmerktojo į kapus, o kančios būtų maksimalios. Metraščiai teigia, kad išdidus budelis galėdavo pasigirti 3600 įpjovų ar atskirtų nuo kūno mėsos gabalėlių gausa, kol auka iškeliaudavo anapus. Tiesa, metraščiai nepatikslina, ar šis rekordas buvo pasiektas duodant pasmerktajam opiumo (retkarčiais taip būdavo elgiamasi, demonstruojant rytietišką užuojautą), ar be jokių nuskausminimo priemonių.
„Kankinimas bambuku“ Vakarų visuomenėse tapo žinomas jau 19-ojo amžiaus pirmoje pusėje, kuomet panašūs elgesio su nusikaltėliais metodų pasakojimai pasiekė Europą iš baltųjų keliautojų lūpų. Pasmerktasis buvo pririšamas virš augančių bambuko ūglių, o kai kurios šio augalo rūšys gali pasistiebti viršun po kelis centimetrus per valandą. Nenuostabu, kad jau po kelių dienų kankinys virsdavo kartais vis dar gyvu žmogumiaugalu. Kiek artimesniuose kraštuose egzekucijos nebuvo tokios išmanios ir primindavo makabriškai atkartotus kasdienės veiklos ritualus. Ką jūs darote kiekvieną dieną? Teisingai, valgote. Dažnu atveju kepate mėsą. Iš ko susideda žmogus? Teisingai, iš mėsos. Loginę išvadą gali padaryti ir ne itin išsilavinęs budelis.
Kalbama, kad Šventas Laurybas ne itin patiko Romos imperatoriui Valerianui, tad tiesiog atsidūrė ant dabartinio griliaus atitikmens grotelių ir buvo iškeptas gyvas. Sklinda legenda, kad Šv. Laurynas turėjo geležinę valia, nes gerokai paskrudęs jis sušuko savo kankintojams: „Ši pusė jau iškepė! Prašau mane apversti!“. Na, o ankstyvieji krikščionys turėjo savitą humoro jausmą – Šv. Laurynas tapo virėjų ir gaisrininkų globėju. Galimai siekdamas išvengti nereikalingų replikų egzekucijos metu, senovės graikas Perilas netgi sumeistravo natūralaus dydžio tuščiavidurį bronzinį bulių ir padovanojo jį savo valdovui – Sicilijos tironui Falariui, teigdamas, kad viduje uždaryto ir išorėje užkurto laužo pagalba kepinamo nusikaltėlio riksmai iš dirbtinio buliaus gerklės ir šnervių turi skambėti kaip kuo natūraliausias buliaus riaumojimas. „Puiku“, pasakė Falaris ir išbandymui įgrūdo į bronzinį bulių patį jo konstruktorių. Beje, Falaris, galiausiai ir pats išbandė
įrenginio privalumus, kuomet sukilimui vadovavęs Telemachas nuvertė tironą nuo sosto.
Jeigu jau užsiminiau apie sostą… pridėkime kai kurių mūsų piliečių taip trokštamą „tvirtos rankos“ politiką ir turėsime kaip iš akies luptą Kyrą Didįjį, kuris sukūrė Persijos imperiją, ar bent jau jo sūnų Kambizą II-ąjį, kuris buvo „griežtas, bet teisingas“ valdovas. Sužinojęs, kad vienas jo karališkųjų teisėjų paėmė kyšį nagrinėjamos bylos metu, karalius nurodė gyvam nulupti jam odą.
Vėliau oda buvo kruopščiai parengta ilgalaikiam naudojimui – paprastai tariant, teisėjo sūnus perėmė savo tėvo vietą karališkajame teisme ir nuo šiol sėdėjo krėsle, kurio apmušalai buvo iš jo tėvo odos. Žinių, kad įpėdinis kada nors būtų ėmęs kyšius iš teisiamųjų, girdėti neteko.
Kadaise, jaunystės metais, perskaitęs knygą „Spartakas“ ir peržiūrėjęs to paties pavadinimo kino filmą, visa širdimi nekenčiau vergų armiją nugalėjusio Marko Licinijaus Kraso – Romos politiko, karvedžio, vieno turtingiausių to laikmečio žmonių. Kiek vėliau pagalvojau, kad sulaukti savo dienų pabaigos, taip kaip sulaukė šis žymūnas, aš nenorėčiau – partai, prieš kuriuos į žygį ir iškeliavo senstelėjęs M. Krasas, įveikė jo legionus, o patį vadą nugalabijo pildami į gerklę išlydytą auksą, simbolizuojantį romėno godumą. Vėliau Marko galva tiesiog puošė Partos karaliaus Orodo II-ojo užstalę.
Kino filmuose kartais galime pamatyti nelaimėlius, kuriemslikimas išmetė netinkamą kortą. Antai Wolto Disney animacijoje „Pokahonta“ goduolis Johnas Ratcliffe’as buvo nubaustas ir karaliaus nuteistas kalėti. Realiame gyvenime keliautojas ir anglų kolonistas buvo pagautas ir nukankintas vienos iš dabartinės Virdžinijos valstijos genčių. Buvo užkurtas didelis laužas, priešais kurį pririštas Johnas galėjo stebėti, kaip vietinės moterys, su joms būdingu kruopštumu, moliuskų geldelėmis po gabaliuką nulupa jo odą ir meta į laužą. Kuomet odos nebeliko, vis dar sąmoningas kolonistas buvo iškeptas be prieskonių.
Europietiški papročiai ir tradicijos buvo mažiau rafinuoti – visokie ten kaulų laužymo ratai, kartuvės ir galiausiai giljotina, kuri Prancūzijos teisinėje sistemoje sėkmingai darbavosi iki pat 1981-ųjų. Sėkmingai tai todėl, kad išties nuteistųjų egzekucijos ja buvo atliekamos greitai ir efektyviai. Skamba kiek makabriškai, tačiau greita ir efektyvi nuteistojo myriop paskutinioji procedūra yra pageidautina, nes kitaip, kaip pasakytų prancūzai, – „trūksta estetikos“. Kartais jos tikrai pritrūkdavo – Margaret Pole, 16-ojo amžiaus vidurio Solsberio grafienei, nuteistai myriop ne itinpasisekė. Etatinis budelis-profesionalas buvo išvykęs iš miesto,
tad jo pavaduotojas nevėkšla galvą grafienei nukirto tik iš 11-to karto. Kalbama, kad estetikos pertekliaus nebuvo. Profesionalus, savo amatą išmanantis budelis – labai svarbu. Vienas žinomiausių iš popiežiams dirbusių budelių buvo Giovanni Battista Bugatti – 68-erių metų darbo stažas ir gerokai virš pusės tūkstančio egzekucijų – popiežius Pijus IX-asis net paskyrė Giovani net 30 skudų pensiją (piniginis vienetas), kas tuo metu buvo gan reta.
Budelis buvo jautrus ir geras žmogus, savo aukas vadindavo pacientais, laisvalaikiu su žmona pardavinėdavo gražius spalvingus skėčius Romos svečiams, o jo mėgstami darbo įrankiai – kirvis, egzekucijų plaktukas bei raudoni budelio rūbai – ir šiandien eksponuojami Romos Kriminologijos muziejuje.
Nevykusios „darbo priemonės“ ar menka budelio patirtis sukeldavo „nepatogumų“ tiek pacientams, tiek egzekucijose dalyvaujantiems asmenims. Ko gero, teko matyti Holivudo filmus, kuriuose makabriški „nepatogumai“ ištinka elektros kėdės ar mirtinų injekcijų atvejais, na o trūkusi kartuvių virvė laikoma
žanro klasika. Antai Niurnbergo teisme myriop nuteistas nacių Vokietijos vienas iš kariuomenės vadų maršalas Wilhelmas Keitelis turėjo kankintis net 24 minutes. Pagamintos nekokybiškos kartuvės pasižymėjo per siaura kūnui kristi skirta anga, dėl ko karininkas susižeidė galvą, ir buvo nepakankama jėga, dėl kurios nelaimėliui teko kabėti dūstant, užuot momentaliai jam nutraukus kaklo slankstelius.
.
