Žodinė kūryba, pasakojimai, eilės nuo seno džiugina žmones. Tai buvo daroma dar tuomet, kai nebuvo rašto. Informacijos perdavimui pradėtos naudoti molinės lentelės, pergamento ritiniai. Vėliau ritinius ėmė keisti įrištos knygos. Šiandien knygos yra leidžiamos, skaitomos, vertinamos. O štai viena jų, atkeliavo, kaip dovana. Knygos pavadinimas intriguojantis – „Ar pameni jaunystės svaigią puotą?“ Šią knygą išleido Gedimino ir Jolantos Kostkevičių labdaros ir paramos fondas, tad smalsu sužinoti, ką pasakoja šios knygos puslapiai?
Maskuotė po paradiniu munduru
Dabar užaugo ir subrendo karta, kuriai neteko pajusti slogių okupacijos metų, veidmainiauti, kad nesusigadintų esamos ar būsimos karjeros ir slapta saugoti senelių ir tėvų įdiegtas vertybes: tautinę savigarbą, meilę tiesai, gebėjimą savarankiškai mąstyti ir vertinti, praktikuoti tikybą. Tauta tarsi pasidalino į tuos, kurie atėjo į Atgimimą ir tuos, kurie gimė po Atgimimo. Konkurencija darbuose, kovos dėl karjeros, politinės batalijos, lydimos nuomonių formuotojų ir, pagaliau, laiko perspektyva sukuria vertinimo stereotipus – klišes, socialines stigmas, visa tai trukdo rasti tarpusavio supratimą, suvokti realybės sudėtingumą. Todėl į diskusijas įsijungia labai skirtingą gyvenimo patirtį turintys žmonės. Autorius pasirenka vaizduoti laikmetį, nuo kurio praėjo nedaug laiko, tačiau jo įtaka vis dar mus pasiekia, pažinti jį labai sunku, nes jo metu būta gausaus reiškinių maskavimo, sielos gelmių slėpimo po paradiniu munduru.
Eiliuotas autobiografijos pjūvis
Gediminas Kostkevičius prisipažįsta, kad eilėdaros mokėsi savarankiškai, skaitydamas, lygindamas, ieškodamas ritmo.
Mokykloje manęs eilėdaros nemokė,
Aš mokiaus pats, skaitydamas kitus,
Poeziją eiliuot lyg eit į karaokę,
Klausai, bandai ir trauki iš jėgų“.[8p.].
Skaitant daugelį kūrinių galima pastebėti, kad paieškos buvo sėkmingos. Dedikacijoje jis teigia, jog svarbiausias poetinio įkvėpimo šaltinis buvo – Tėvynė. Pratarmėje G. Kostkevičius dėsto savo požiūrį į poeziją. Anot autoriaus, eilėraštis emociškai veikia, kai jo turinys, meninė išraiška ir iš jų kylantys psichologiniai vaizdiniai, rezonuoja su skaitytojo jausmais, lūkesčiais ar patirtimi. Poezija jį lydėjo maždaug nuo penkiolikos metų: besimokydamas vidurinėje mokykloje, netgi svarstė, ar nepasirinkti literatūros studijų. „Poezija domėjausi jaunystėje. Po to ji dingo iš jo gyvenimo 20 – čiai metų”,– sako jis. . Trumpam G. Kostkevičius poeziją vėl prisiminė, kai rašė knygą „Visos bėdos dėl pėdos“, ir buvo atidaręs „Pėdos centrus“ Vilniuje, Kaune ir Palangoje. Tada užgimė dar keli eilėraščiai. Ir po to 13 metų vėl tarpas. Daugelį eilėraščių jam teko sunaikinti, nes jų turiniui įtakos turėjo globalūs neformalūs jaunimo judėjimai, R. Kalantos susideginimas, šeimoje ugdomas tautiškumas, žavėjimasis lietuvių neoromantikų poezija. Autorius taip aiškina leidinio parengimo tikslą: „per savo gyvenimą parašiau kiek daugiau eilėraščių, nei rasite šioje knygoje. Būtent šie septyniasdešimt šeši kūrinėliai išliko popieriuje ir atmintyje<…> Todėl nusprendžiau juos sutvarkyti ir sudėti į poezijos knygą, kuri kartu būtų, kaip fragmentuotas mano autobiografijos pjūvis, žvelgiant per pomėgio eiliuoti prizmę [7p. ]“.
Romeo su knygų kuprine
Jaunystės svaigioje puotoje, romeo su knygų kuprine lemta svajoti, laukti, kol pasirodys mėlynakė, bijoti, kad mama ar mokytoja nesubartų. Tėvai, mokytojai, seneliai ir kaimynai tikisi, kad viskas bus tauru, skaistu, kaip Kalėdų rytą. O paauglio kūnas kuria drąsesnes vizijas:
Tavo akys – lyg žydrynė,
Begalinė ir skaisti.
O nerimstanti krūtinė,
Taip į jūrą panaši...[ Apsvaigimas,33 p.]
Poetas svarsto, „ar laisvės sėkla dygs širdy/ Ar liksime toliau nuolankūs/ Ir savo kuprą vilksim vangūs.“ (Genų kodas,23) Kūryboje atsispindi labai branginamos šeimos vertybės, kaip antai glaudžiančios motinos rankos, brangūs vaikystės atminimai:
Tavo šiltos ir glaudžiančios rankos,
Takeliu per gyvenimą veda.
Atminimai vaikystės man brangūs
Sutirpdytų širdyje net ledą.( Tau, mamyte, p.27) .
Jautrus, dvasingoje aplinkoje auklėtas vaikinas atsiduria ant paauglystės ir jaunystės ribos ima atidžiau dairytis į pasaulį, susidomi savo besiformuojančia asmenybe, mąsto apie gyvenimo prasmę. Apsvaigęs“ jaunystės puotoje “ veikiamas naujų gyvenimo įspūdžių imasi poeto plunksnos, nors neketina savo likimo sieti su literatūra.
Turi rezonuoti su jausmais, lūkesčiais, patirtimi
Postmodernistinė poezija atsisakė daugelio eilėdaros tradicijų, ji spontaniškai kuriama, ignoruojami skyrybos ženklai, nebėra priemonė tam tikrą turinį siųsti tolyn laiku ir erdve, girti ar peikti už visuomenei priimtiną ar nepriimtiną veiklą ir elgseną. Kadangi žmogus sukasi globalių problemų sraute, tos pačios problemos aktualios daugybei žmonių. Poezija privalo būti sentimentali, guodžianti, nostalgiška, sukelianti rezonansą skaitytojui. Todėl knygos autorius, teigia kad „eilėraštis man turi skambėti, jo eilutės rimuotis, o tekstas – būti ritmingas“. Anot G. Kostkevičiaus, poezija turi rezonuoti su skaitytojo jausmais, lūkesčiais, patirtimi. Kūryba jam emocinė iškrova, ypač gyvenant sudėtingoje aplinkoje. Labai būdingas romantikų poezijai paukščio, laisvai skraidančio dangaus erdvėse vaizdinys – kontrastas su suvaržytu žmogumi. Tėvynės aprašymai tai ne iš nostalgiškų prisiminimų atėję vaizdiniai, iš ten, kur išvystas pasaulis, iš ten, kur veikė aplinka, augant ir bręstant, o prisiminimai virpina širdies stygas. Nemuno žali krantai, brolis karžygys, didžiavyris ir kiti simboliai– atėję iš literatūros pamokos, iš knygų, ar girdėti, namie dainuojant.
Komentarai aiškina kontekstą
Gimusieji po Atgimimo tikrai nesupras, kas čia aprašyta. Tuo metu, kai buvo parašytas šis tekstas (1977m.) plito taip vadinami baliai darbovietėse, visuomeninėse organizacijose, restoranuose, pirtelėse. Vaišės buvo ruošiamos mokymo įstaigose egzaninų komisijoms. Aprašomos tokios krikštynos, nuo kurių knygos autorius bandė išsisukti studentų statybos būryje.
Klubus kraipo balerinos.
Žemiau bambos suštampuoja
Ir degtinę šinkavoja
Tiek į skrandį, tiek į kelnes.
Kad juose prabustų velnias.[59p.]
Taigi, poezijoje atgimsta praeities reiškiniai. Atrodytų, kam juos reikėtų minėti, gal geriau kalbėti apie gražius, malonius dalykus, kurių pasaulyje gausu. Tačiau visa, kas yra kada nors buvę, gali būti vertinami pagal to laikmečio dvasią. Knygoje išspausdintuose komentarai aiškina eilėraščių kontekstą. Jauni žmonės protestuoja prieš snobizmą, prigimties pernelyg griežtus suvaržymus, nuostatas, jog privatus gyvenimas, asmeninė laimė yra silpnybė, o žmogus, kaip asmenybė vertingas tiek, kiek jis (ji) dalyvauja gamyboje, darbo ir visuomeninėje veikloje. Laikmečio nutiesti keliai jam atrodo būtina duotybė, o laisvė neramiai , aistringai dvasiai vogčia praleidžiama kūrybos akimirkomis :
Ateina metas, lyg nelauktas svečias,
Atnešdamas kažką Tau dovanų.
Iš jų tikiesi labai, labia nedrąsiai,
Ryškių, šviesių ir saulėtų dienų
<…>
Ar pameni jaunystės svaigią puotą,
Ir kiek dainų joj buvo sudainuota?
Ar pameni geismų kūrentą laužą
Ir šokį su raganiumi padauža.(.85 p.)
„Jaunystės svaigi puota“ gražiausių lyrinio herojaus prisiminimų simbolis, šia metafora, retorinio klausimo pavidalu, pavadinamas poezijos ir esė ,aiškinančių eiliuotų kūrinių parašymo kontekstą rinkinys. Rinkinio kūrinių įkvėpimo impulsai – gyvenimo pažinimas, asmenybei bręstant, formuojantis. Eilėraščiai labiau skirti savianalizei, požiūrio, į aplinkos reiškinius išgryninimui iš abejonių lauko. Kiekvienas tokio pobūdžio kūrinys tai nuoširdus atsivėrimas. Tačiau, verčiant lapą po lapo matyti vidinė kova, jaučiamas vidinis cenzorius. Vidinis cenzorius sufleruoja retorinį klausimą – ar pameni jaunystės svaigią puotą? Klausimas sušvelnina „eufemizuoja”, ištartą vertinimą ar prisipažinimą, kai kartais labiau vilioja, užmiršti gyvenimo suteiktus vaidmenis, titulus, statusą visuomenėje ir likti tik raganiumi – padauža. Tarsi uždedamas antspaudas, tai buvo kažkada, o dabar viskas nebe taip. Tada susimąstoma, ar verta atsižadėti ir atsiriboti, nuo to, kas glūdi žmogaus prigimtyje? Gal būt atsisakoma kažko, kas įrašyta genuose?.
Atsakymai ateina negreit
G. Kostkevičiaus eiliuotas dienoraštis liudija mums apie gyventą laikmetį, to meto žmogaus išgyvenimus, būdingus sąžinės priekaištus, protesto proveržius ir viltį išskleisti sparnus. Jis kelia esminius egzistencinius klausimus, verčia susimąstyti, ieškoti atsakymų apie tai, į ką gyvenime remiamės, ką mylime, kuo tikime?.. Nes tik atsakęs į šiuos klausimu, žmogus gali pasikliauti savimi ir drąsiai žengti per gyvenimą. Tačiau atsakymai ateina negreit, juos surasti gali prireikti net viso gyvenimo.
