Žemaitija – unikalus kraštas, kuriame yra nuostabių lankytinų vietų, čia slypi mūsų protėvių dvasia, tradicijos, kultūra ir menas. Šis kraštas slepia gausybę mistinių istorijų, paslapčių.
Šatrijos piliakalnio legendos
Pasakojama, kad nuo seno ant kalvų rinkdavosi visos Žemaitijos raganos. Savo legendą turi ir Šatrijos piliakalnis. Jis yra Telšių rajone, Luokės seniūnijoje, prie Pašatrijos kaimo. Piliakalnis įrengtas vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų ( 228,7 m). Nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai – Medvėgalis, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, matosi Telšių katedros bokštai. Ant kalno pastatytas didelis medinis kryžius. Žmonės kalba, kad kažkada raganos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Kita legenda pasakoja, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Pelės kaipmat išsilakstė, ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas. Kasmet, trečiąjį liepos šeštadienį, senojo žemaičių tikėjimo tęsėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.
Plateliuose – Raganos uosis
Platelių dvaro parko pasididžiavimas ir puošmena – Raganos uosis – storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis 1,3 aukštyje – 7,3 m., 2016 m. matavimo duomenimis kamieno apimtis – 7,41 m, aukštis – 32 m, amžius – daugiau kaip 200 metų. Gamtos paminklu Raganos uosis paskelbtas 1960 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų. Anot vieno jų, senovėje raganos ir velniai klaidindavę žmones, norėdami iš jų atimti gėrybes. Buvęs vienas atsitikimas, kai kaimo moterėlę, beeinančią vėlų vakarą namo, raganos paklaidinusios. Moterėlė puldinėjusi po dvaro parką įsivaizduodama, kad čia esanti jai nepažįstama giria. Klaidžiojusi ji, kol pavargusi. Tada prisėdusi prie uosio pailsėti ir užsnūdusi. Tuo metu ragana griebusi iš jos duonos kepalą ir jau buvo jį bekandanti, kai užgiedojo gaidžiai… Užpykusi ragana trenkusi į medį duonos kepalą, kuris gumbu pavirtęs… O medis žmonių pradėtas Raganos uosiu vadinti. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Kiti dar tvirtina, esą raganos šį uosį vis dar lankančios ir čia gūdžią naktį susirenkančios pasitarti. Po pasitarimo išskrendančios į Šatrijos kalną.
Apdovanoti galiomis
Kiekvienoje visuomenėje yra žmonių, kurie yra apdovanoti didesnėmis galiomis pažinti žmogų, pasaulį, vaistinguosius ir nuodinguosius augalus, per amžius sukauptą žmonijos patirtį. Ar bendruomenė būna dėkinga už pagalbą? Tiesą sakant, ne visada. Žmogaus sieloje slypi baimė viskam, kas nėra akivaizdu, atpažįstama fiziniais pojūčiais. Kiekvieno iš mūsų dvasia visada verda kaip emocijų katilas: čia pavydas, baimė susidurti su paslaptingų galių turinčia asmenybe, kuri gali būti galingesnė, stipresnė, pajungti savo valiai, pakenkti. Jei kažkas gali gydyti – įmanoma, kad turi ir galių susargdinti, pražudyti, paversti negyvosios gamtos daiktu. Savo pavydą, neapykantą, agresiją žmonės dažnai personifikuoja. Štai ir turime kosmoso valdomą, galinčią nulėkti mėnulio perpjauti, magiškais veiksmais atimti karvių pieną, nužiūrėti mylimuosius ar vaikus, vogti ir valgyti vaikus. Tai ir krikščioniškosios ar kažkurios naujesnės pasaulėžiūros neapykanta senajai chtoninei metakultūrai. Neapykantos, pavydo, to, ką ryškiomis spalvomis tapo baimės akys – suasmeninimo vardas – ragana, kurią, anot pretenduojančio į teisuolius, reikia nutempti ant laužo, kol dar neįžvelgtos sielos tamsumos .
Aktyvėja skundikai
Požiūrį į raganas lėmė laikmečio aura, fanatizmas, masinėms psichozėms palankus laikas. Štai Lietuvoje XVI a. pasižymi tolerancija, XVII –XVIII a. tarsi pikta jėga nužengia į visuomenę: aktyvėja skundikai, teisinė sistemos mechanizmas išjudinamas su nepatinkamais asmenimis susidoroti. Prie Mažeikių archeologai atkasė raganos kapą. Ji palaidota kniūbsčia, veidu į žemę. Kerėtojui buvo priskiriamas žmonių vidinis blogis ir žmogus taip palengvindavo sąžinės priekaištus. Inkvizicijos laužų metas – epocha, kai raganų teisinis persekiojimas buvo itin aktyvus visoje Europoje. Rietave, Oginskių dvaro archyvų dokumentuose, užfiksuota dramatiška raganų pasmerkimo sudeginti istorija. Su vyresnėmis moteriškėmis buvo teisiama paauglė dvylikametė mergaitė. Kitose vietovėse ant laužo tokio amžiaus raganaitės nebuvo siunčiamos, jas viešai nuplakdavo ar palaikydavo prie gėdos stulpo. Deja, Rietavo žemė kieta molinga, kalkėtas kietas vanduo ugdė žmones, kurių širdys nesudrebėjo, matant išsigandusias, nevilties pilnas vaiko akis. Kitas atvejis, kai moterys rietaviškės kartu gėrė, vienai pasidarė bloga. Moterys paprašė burtų žinovės pagalbos. Toji bandė padėti, bet nesėkmingai. Raganautoja buvo paskųsta. Praėjo apie 240 metų nuo beprasmiškų, žiaurių susidorojimų su kiek kitokiais žmonėmis, turėjo įtakos savanaudiški interesai. Pasaulis smerkia raganų teismų procesus, reabilituoja raganas, kaip bendruomenių gėdos žymę, įamžina jų vardus gatvių, vietovių pavadinimuose, tačiau iki šiol apdovanojame vieni kitus ir jų vaikus bei artimuosius spalvingu, įvairiu stresu, kuris virsta diabetu, hipertonija, insultu, depresija. To nesugebėdavo tos, kurias kartais visuomenė siųsdavo netgi ant laužo. Matyt nuskriaustų raganaičių apmaudas ir nuoskaudos buvo tokios stiprios, kad įsibrovė į sielas, ir blykčioja skaudžiais impulsais lyg žaltvykslėmis po bendruomenes. Raganos, raganiai, kerėtojai buvo garbinami ir teisiami, baudžiami skaudžia mirties bausme, teismo procesų metu būtina buvo kankinti. Jiems neatleidžiama net po mirties. Prie Mažeikių archeologai atkasė raganos kapą. Ji palaidota kniūbsčia, veidu į žemę. Kerėtojui buvo priskiriamas žmonių vidinis blogis ir žmogus taip palengvindavo sąžinės priekaištus.
Šiuolaikinėje visuomenėje mažiau fanatizmo, panikos proveržių. Tačiau žmonių , linkusių keliauti į raganų medžioklę rastume. Tai nesveikas reiškinys, stresą dėl staigių pokyčių patyrusios visuomenės negalia ir psichologinių asmenybių deformacijų raiška.
Kelias grįstas išmintimi
Sakoma, kad žodis ragana, kilęs nuo žodžio regėti. Jį kildina ir nuo žodžio Ra – saulės dievo vardo. Tikrai mūsų visuomenei reikia, kad kažkas apšviestų, padėtų suvokti per ekonomines krizes išplitusią netinkamą bendravimo psichologiją. Cheminiai vaistai nesugrąžins sveikatos, prarastos ambicijų karuose. Kelias į sveiką bendruomenę, grįstas išmintimi. O jos pamokyti gali žmogus, kuriam pats kosmosas padovanojo proto atvirumą senolių patirčiai, gamtos meilę, nuostabią intuiciją.
http://www.turistopasaulis.lt/satrijos-piliakalnis
