Gegužės 7 d. fotografijos mylėtojai leidosi į žygį, kurį organizavo Akmenės ir Mažeikių fotoklubas „Lokys”, o Plungės ir Rietavo fotoklubo „Žybt” nariai mielai prisijungė. Pagrindinis kelionės tikslas – aplankyti Kamanų valstybinį gamtinį rezervatą.
Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcijoje mus pasitiko, kelionėje po pelkę lydėjo ir visokių įdomybių papasakojo šios įstaigos vadovas Darius Triaušys. Fotografams buvo suteikta galimybė nulipti nuo stabilaus ir saugaus tako ir pasinerti į ekstremalią ir gražiausių vaizdų kupiną ėjimą aplink Kamanų senežerį, menantį ledynmetį, ir kuris yra vienintelis natūralus ežeras Akmenės rajone.
Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas, kuris įsteigtas 1979 m., – vieta Šiaurės Lietuvoje, tarp Naujosios Akmenės ir Mažeikių, viena unikaliausių lankytinų vietų mūsų šalyje. Kamanų rezervate yra net 12 klampynių su 120 ežerokšnių. 1937 metai Kazys Brundza, Lietuvos botanikas ir mikrobiologas, biologijos mokslų daktaras, apie Kamanas rašė: „Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvos, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampelis, išsaugojęs savo prigimties primityvumą.“ Kamanų pavadinimas kilęs iš bendrinio daiktavardžio „kamanai“, kuris vietinių žemaičių tarme reiškią šlapią, klampų ir sunkiai bereinamą raistą.
Be to, kad tai buvo puiki pažintinė kelionė, kupina nuostabiausių vaizdų, įspūdį visada padaro pats ėjimas per pelkę, kuris yra kupinas pavojų ir emocijų. Gal todėl, kad ši gamtos buveinė yra apsupta įvairiomis legendomis, žadinančiomis vaizduotę, o ir pati pelkės struktūra su savo liūnais, klampynėmis, blizgančiomis akimis, ežerokšniais, klampupiais, augmenija ir gyvūnija yra slėpininga ir mistiška. Tai yra ėjimas storu siūbuojančiu samanų kiminų kilimu, kuris kartkartėmis dedant koją praplyšta ir daugiau mažiau įklimpsti. O ilgėliau bestovėdamas ir befotografuodamas gali pradėti jausti, kaip po truputį pradedi smigti, todėl pelkėje turi būti ypač atidus ir budrus. Kamanos – bene vienintelė pelkė Lietuvoje iš tiesų garsėjanti tokiu reiškiniu kaip ilgi ir siauri ežerokšniai, kurie vadinami praplaišomis, o tarpai – rumbėmis ir yra lyg pelkės raukšlės, atsiradusios praplyšus kiminų dangai.
Fotografai galėjo grožėtis ir fiksuoti Kamanų senežerio pakrantes, pirmuosius pelkių augalus, stebėti ir klausytis pavasarinio gulbių šokio Kamanų ežere ir kitų paukščių čiulbesio, matyti peizažą, labiau primenantį šiaurės tundrą nei mūsų klimatui būdingą landšaftą. Pirmuosius lapus leido kambarinę gėlę kaliją primenantis nuodingasis pelkinis žinginys, rodėsi mažalapės saulašarės, dėl maisto medžiagų trūkumo pelkėje mintančios vabzdžiais, žydėjimui ruošėsi spanguolės, gailiai, tekšės. Lankymosi metų švylių žydėjimas ėjo į pabaigą ir kai kurios vietos jau puošėsi baltais pūkais, dar truputis – ir pražys visa pelkė. Seniau žmonės eidavo rinkti šio žydinčio augalo ūglių, kurių apatinė minkšta dalis yra valgoma, o vaisių pūkai iš tiesų būdavo naudojami pagalvėms kimšti.
Svarbu susimąstyti ir apie milžinišką pelkių ekologinę svarbą ir reikšmę mažinant klimato kaitą. Labai užstrigo ir susimąstyti privertė ekskursijos vadovo žodžiai, jog mes norime būti gamtoje, ilsėtis, atgauti jėgas, mėgautis ir naudotis visais gamtos teikiamais ištekliais ir resursais, tačiau ką gamtai, kuri realiai yra mūsų gyvavimo pagrindas, mainais duodame mes, žmonės.
Kartu su grupe papietavę Akmenės gamtos ir kultūros parke, nutarėme aplankyti miestelį netoli Latvijos sienos – Žagarę, garsėjančią Žagarės vyšnių festivaliu ir trimis „Ž“: žydais, žirgais, žagarvyšnėmis. Kai kurie iš mūsų šiame miestelyje, turtingu savo istorija, architektūra ir gyvenimo būdu, lankėsi pirmą kartą. Keliavome Švėtės upės pakrante, menančia Veneciją, aplankėme parką, rūmus, bažnyčias, dolomitinę atodangą, puodų namą, vaikštinėjome siauromis Žagarės miesto gatvėmis, kiekviename kampelyje išvysdami keisčiausių dalykų. Vaikštinėjimas po tokį miestelį, kai kone kiekviename kampelyje ir už posūkio laukia netikėtumas ir atradimas, kelia nuostabą ir džiaugsmą ne tik fotografui, bet ir kiekvienam keliautojui, vienu ar kitu būdu mėgstančiam fiksuoti įspūdžius, tyrinėti, atrasti.
Grįždami iš Žagarės dar aplankėme kai kuriuos Žagarės ozo pažintinius tako objektus. Visiems – jėgų nebe užteko.
Nors fotografijai reikia daug buvimo vienumoje, įsižiūrėjimo ir meditacijos, gera keliauti kartu ir patirti bendrystės jausmą. Tai – krašto kultūros ir gamtos pažinimas, akiračio praplėtimas, dalijimasis sukaupta patirtimi, puiki fizinė ir kartu kūrybinė veikla. Fotografinėje kelionėje galima puikiai realizuoti savo siekį pabūti kartu ir atskirai, natūraliai nutolstant vienas nuo kito prie dėmesį atkreipusių objektų, siekiant pagauti dar vieną įstabų tikrovės portretą. Kartais pavyksta.
Kiekviena kelionė yra apie namus. Kaip gera į juos sugrįžti.
Alma Riebždaitė, nuotraukos autorės
Daugiau tekstų ir nuotraukų fb puslapyje Alma’s art space. Kviečiame sekti!
