Prieš trisdešimt metų įvykę tragiški ir netgi 14 aukų pareikalavę sausio įvykiai iš esmės pakeitė mūsų istoriją. Šalta žiema dalyviams ilgam primins kupinus įtampos, tragiškus 1991 metų sausio įvykius, o jaunajai kartai Lietuvos istorija pasakojama tik iš tėvų, senelių prisiminimų. Todėl minėdami skaudžias, istorines datas, privalome atminti tai, kas buvo saugota, puoselėta, branginta.
Būtina atminti tautos didvyrius
Nuo seniausių laikų lietuviai brangino ir gynė savo prigimtinę teisę gyventi tėvų ir protėvių žemėje, kalbėti savo kalba ir saugoti protėvių papročius. Dažnai teko kovoti su daug stipresniu priešu, ir Lietuvos valstybės vardas dingdavo iš egzistuojančių valstybių žemėlapių. Tačiau laisvės vilčių niekas negalėjo nuslopinti, jos buvo gyvos dainose, svajonėse, pakelių kryžių rūpintojėlių liūdesio kupinose akyse, koplytstulpių šventųjų veidų išraiškoje, kupinoje nerimo, susirūpinimo ir gedulo. Šiandien vyresnioji karta vis dar gali paliudyti buvusią neįveikiamą tautos vienybę ir dvasios tvirtumą, kuomet taikūs Lietuvos žmonės 1991 metų sausio dienomis ir naktimis su viltimi matyti savo kraštą laisvą budėjo prie Seimo rūmų, nuo sovietų armijos agresijos gynė Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą, į paskutinę kelionę palydėjo savo didvyrius – kruvinosios Sausio 13-osios aukas: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Juos dabar minime, kaip tautos didvyrius. Tai tik dalis, bet labai reikšminga istorinio kelio į Nepriklausomybę.
Parodė didžiulę drąsą
Į laisvą Lietuvą mus atvedė sunkus ir daug aukų pareikalavęs kelias. Laisvės siekio neįstengė nuslopinti jokios jėgos. Vieni laisvės kovotojai keitė kitus, viltis išlikti tauta buvo perduodama iš kartos į kartą. Todėl ir Lietuvos istorija mirga nuo datų liudijančių laisvės kovotojų drąsą ir pasiaukojimą. Mažutė Lietuva parodė didžiulę drąsą, atkurdama savo nepriklausomybę, išsivaduodama iš stiprios valstybės okupacijos. Gal atmintyje nubluko įvykių seka, tačiau tų dienų nuotaikos, nerimas, noras nelikti įvykių nuošalyje vis dar gyvai jaučiami: barikados gatvėse prie strategiškai svarbių pastatų, tanketės prie svetimai ideologijai pašvęstų paminklų, gėlės , žvakės prie Atgimimo sąjūdžio būstinių, nepakartojama atmosfera bažnyčiose. Anuomet visi, kas kaip sugebėjo, stengiasi dalyvauti įvykių sūkuryje: kažkas budi prie savo gyvenamosios vietovės televizijos retransliacijos bokšto, kažkas vyksta į Vilnių saugoti Spaudos rūmų, Televizijos bokšto, Lietuvos aukščiausios tarybos pastato, greitosios medicinos pagalbos mašinoje, išdėstyta čiužiniuose iš Girulių bokšto vežama atsarginė įranga TV transliacijai į Vilnių. Momento rimtumą akcentuoja iškilmingos mišios ir suteikiamas visuotinis nuodėmių atleidimas. Kažkas rūpinasi sumuštiniais ir arbata laisvės gynėjams. Visus laiko prikausčiusi televizija. Laukiama kiekviena žinelė. To meto patriotinės, susitelkusių savimi apginti laisvę žmonių susitelkimų dainos ir dabar randa atgarsį ne tik mūsų žmonių, bet ir viso pasaulio piliečių širdyse, kurie stebisi Dainuojamosios revoliucijos dalyvių, bei mažos tautos narsą.
Gyvi ir palangiškių atmintyje
Šie įvykiai vis dar gyvi palangiškio Arūno Šateikos atmintyje. „Į Vilnių rinkosi visa Lietuva. Iš Palangos Sausio 12-ąją išvyko net keli autobusai. Buvo numatyti tam tikri maršrutai ir budėjimo laikas. Mums, palangiškiams teko saugoti tarptautinį telegrafą netoli Radijo ir televizijos komiteto. Mūsų autobusas pajudėjo iš Palangos apie 12 val. Vilniuje, turėjome budėti nuo 17 iki 24 val. nakties. Vėliau apie 24 val. mus turėjo pakeisti kiti. Mums pasisekė išvengti pačio aršiausio įvykių sūkurio, į kuriuos pateko mus pakeitęs autobusas. Dar prieš skaudžiausius įvykius ir patys buvome prie Aukščiausiosios tarybos pastato, dainavome, šildėmės prie laužo. Sutikome delegacijas iš Kretingos ir Plungės. Tuomet išgirdome profesoriau Vytauto Lansbergio kalbą, bei raginimą pasitraukti mamoms su vaikais. Bet žmonės neišsisklaidė, niekas nesitraukė. Pabuvę prie parlamento, grįžome į sau paskirtą vietą. Budėjome vienas kitą pakeisdami, šalia gyvenantys vilniškiai vaišino visus sumuštiniais, arbata. Sutikome kitas Žemaitijos delegacijas. Spaudė šaltukas buvo apie 10 laipsnių šalčio. Buvome prisirengę, žinojome, kad bus šalta. Ryškiai prisimenu Vidą Galdikienę, Julių Balčiūną, noriai vyko tremtiniai, visų pavardžių negaliu prisiminti. Apie artėjančius neramumus išgirdome tik vakarop apie 22 val. Pradėjo eiti žinios apie iš Šiaurės miestelio pajudėjusią karinę techniką. Pasidarė neramu, skambėjo tik graudžios dainos. Anekdotai ir linksmybės baigėsi. Bet tauta buvo pasiryžusi bet kam.“, – skaudžią mūsų krašto istoriją pasakojo A. Šateika. Vyras prisiminė, jog iš tų laikų vis dar turi išsaugojęs rankų darbo trispalvę vėliavą, kurią vežėsi anuomet, prieš 28-erius metus į Vilnių. Trispalvė buvo gauta Telšiuose iš Žemaičių kultūros draugijos darbuotojų. „Įsivaizduokite tą didžiulę vienybę, kuomet be jokių klausimų žmonės vyko ginti Lietuvos, aukojo daiktus ir pinigus. Juk tuomet nebuvo nė interneto, nė mobiliųjų telefonų, tačiau visa Lietuva sugebėjo susišauti, sueiti į vieną vietą savo kūnais, dainomis ir ryžtu, parodyti, kad mūsų šalis yra svarbi“, – pasakojo pašnekovas.
Trūko ausų būgneliai
„Įtampa augo, technika, tankai jau buvo pajudėjusi, atvyyko mūsų pakeisti kita palangiškių delegacija, kuri pateko į gerokai skaudesnių įvykių sūkurį. Pačiame ermiderio sūkuryje liko mus pakeitęs autobusas. Jo įspūdžius galėtų geriau papasakoti K. Pesys, anuomet dirbęs Šventosios gelbėjimo stoties viršininku. Girdėjome, kad mus pakeitusio autobuso delegacija buvo ir sužalota. Kai kurie palangiškiai patyrė smulkias traumas, trūko ausų būgneliai. Šūvių garsas buvo didžiulis, nesvarbu, kad šaudo tuščiais šoviniais – garsas pažeidė klausą. Žmonės pasakojo, kad taikius lietuvius anuomet puolė keistai stiklinėmis akimis buvę gerai treniruoti karininkai, ypač prie televizijos bokšto. Pajudėjome namo. Per radiją nuolat girdėjome grėsmingas žinias, tad pasitarę nutarėme sunaikinti visus autobusais vykusių žmonių sąrašus – juos sudeginome. Dėl to daugelis pavardžių jau baigia išsitrinti iš atminties. Labai bijojome dėl savo ateities, bet buvimas kartu – įkvėpė. Grįžę, tik paryčiui, pamiegojus vos kelias valandas įsiliejome į mitingą Palangoje, kalbėjau pro senovišką didelį garsiakalbį, dalinausi savo įspūdžiais iš Vilniaus, drąsinau žmones. Palangoje daugelis tuomet budėjo prie pašto, kiti vyko padėti klaipėdiškiams prie Girulių televizijos bokšto. Gavome pranešinus apie puolimą, užimtą radijo ir televizijos bokštą. Žmonės degino žvakutes. Sužinojome, kad vyksta liūdni dalykai, yra aukų. Sausio 14-ąją vykome į žuvusiųjų laidotuves, į Vilnių. Teko liūdna garbė nešti vainikus. Iki šių dienų atmenu Sąjūdinį jausmą, tuos žmones, kurie amžių amžiais laukė laisvės“, – kalbėjo Arūnas Šateika.
Nė nesusimąstę kėlėmės ir ėjome
Kazimiero Algirdo Pečiukonio nuotr.
Ano meto įvykius atmena ir palangiškis Kazimieras Algirdas Pečiukonis: „Aš tuo metu gyvenau Vilniuje, kartu su visa Lietuva budėjau ir naktimis, ir rytais ir dienomis. Buvau sužalotas. Iki šių dienų visi vaizdai gyvi. Banguojanti jūra žmonių, jaunimas šoko, dainavo. Pavakarieniavome, apie vidurnaktį televizija ištransliavo, jog reikia ginti Lietuvą, mūsų šalis puolama. Nė nesusimąstę kėlėmės ir ėjome. Vykome prie televizijos bokšto, o ten triukšmas, aimanos, patrankų šūviai. Buvo sužeistų. Kiek vėliau su mašina patraukėme link Lietuvos radijo komiteto. Buvo daug pažįstamų. Jis buvo apsuptas kariškių. Grupelė žmonių, pasukome link kariškio, klausėme, vyrai, ką Jūs darote, kodėl daužote žmonės. Jie mums nieko neatsakė, o toliau vykdė savo darbą. Kaip šiandien pamenu išpūstas, lyg apsvaigusias jų stiklines akis. Atrodė lyg užprogramuoti robotai. Šalia mūsų buvo užsienietis, kuris norėjo visą veiksmą filmuoti, bet į mus buvo paleistas ugnies kamuolys. Šaudė. Pargriuvau nuo oro bandos smūgio, praradau sąmonę, žmonės padėjo atsikelti. Atsipeikėjau. Šalia manęs buvo vyriškis kruvina ranka, atrodė, kad jis kažką man pasakoja. Bet tuomet nieko negirdėjau, buvau visiškai apkurtęs. Žmona mane susirado, vykome prie Aukščiausiosios tarybos, kurioje nuolat buvo skelbiama kiek sužalotų, nušautų. Tapome kruvinos, baisios nakties liudytojais“, – dalijosi savo patirtimi Lietuvos laisvės gynėjas.
Gavome kunigo paskutinį patepimą
„Kelias dienas Vilniuje gi važinėjo tankai, pirmiausia jie užpuolė Spaudos rūmus. Triukšmas buvo baisus. Tratino, šaudė, byrėjo sienos, langai. Atsimenu, kad savanoris nuo stogo į kariškius paleido srovę vandens. Į jį šovė, jis nukrito. Puolimas sekė puolimą, bet Vilniuje būrėsi visa Lietuva. Su trispalvėmis, savo miestų vėliavomis. Degė laužai, žmonės gurkšnojo arbatą. Buvo šaltoka, šildėmės prie laužų. Naktį pasigirdo V. Lansbergio raginimas pasitraukti moterims ir vaikams, nes artėjo tankų kolona. Kunigas, iš Aukščiausiosios Tarybos balkono čia pat visiems suteikė visiems paskutinį patepimą, laimino visus, kaip einančius į žūtį. Skambėjo nuostabi „Marija Marija“ giesmė. Tankai pravažiavo pro šalį. Matyt kareiviai, pamatę barikadas ir žmonių gausą neišdrįso mūsų paliesti. Įtampa augo. Budėjome. Man buvo negerai su širdimi. Buvo neramu, bet šie kraupūs įvykiai lėmė plikomis rankomis prieš tankus stovinčių žmonių pergalę“, – pasakojo lemiamos Sausio 13-osios nakties liudytojas, pats savo akimis matęs visą siaubą.
„Juk man kritus, kitas liks…“
„Iki šių dienų pamenu kaip skandavome Lietuva, Lietuva bus laisva. Išbuvus lagery 10 metų, žmonės labai užgsigrūdina. Nesvarbu, kad nedavalgę, nedagėrę. Sausio 13-ąją mūsų žmonės turėjo aiškų tikslą – ginti Lietuvą. Ir visai nesvarbu mums buvo aiškus suvokimas, kad žūsime. Jei neliks mūsų, ateis mūsų vaikai, mūsų vaikų vaikai ir sulauks tos laisvės. Kiek girdėjau palangiškiai atvažiavo, stovinėjo, kiek atokiau nuo kraupaus veiksmo. Girdėjau, kad nukentėjo vienas šventojiškis. Man susilpnėjo klausa, visiškai dingo uoslė, nuo trenksmo buvau lyg apsvaigęs visą laiką. Esu nukentėjęs, buvau apklausiamas prokuratūroje, dėl sausio 13-osios bylos. Gaila, kad nebuvo nuteistų – štai kad ir M. Gorbačiovas. Pats girdėjau, kaip Landsbergis balkone stovėdamas kalbėjo su šiuo lyderiu, prašė sustabdyti šaudymą į taikius žmones. Atsimenu iškilmingas žuvusiųjų laidotuves, kuriose dalyvavome. Būtinai dalyvausiu minėjime Palangoje. Gaila, kad pamažu patriotų, dalyvavusių šių įvykių sūkuryje, gretos mažėja, jie iškeliauja anapilin. Žinote, tuomet nejutome jokios baimės. Dabar, tik pasinėrus į prisiminimus, per kūną šiurpuliukai perbėga. Juk matyti, kaip važiuoja tankai, kaip desantininkai daužo žmones, nėra labai smagu. O aš ir pats tuomet pagalvojau, tegu ir mane. Juk brutalų elgesį mato visas pasaulis. Žinojome, kad einame tiesiu keliu į laisvę, nepriklausomybę. Kliūtys anuomet buvo nesvarbios. Juk man kritus, kitas liks –vis tiek Laisvę iškovosime. Pats savo akimis mačiau kaip išvarė spaudos ir radijo darbuotojus. Kasmet sausio 13-osios renginiai man yra labai svarbūs“, – kalbėjo Kazimieras Algirdas Pečiukonis.
Dabar nepriklausomybė, anuomet atrodžiusi stebuklu apginta ir išsaugota. Todėl verta nulenkti galvas prieš visus, stovėjusius barikadose, žuvusius ir gyvuosius, tėvynės laisvės idėją, svajonę pavertusius realybe.
