Pradėjus tirpti sniegui gatvėse, parkuose ir miškuose, pasimatė šeimininkų per žiemą nesurinktos augintinių išmatos, kurios ne tik dažnam bado akį. Šie palikti ,,lobiai’’ sukėlė ir rietaviškių diskusijas socialinėje erdvėje.
Ar Rietave kada nors atsiras panaši šunų vedžiojimo aikštelė?
Primena garsai, kvapai ir konfliktai
Gamta ir žmogus – tai jau nuo pat seno du neatsiejami objektai, kurie neretai būna priklausomi vienas nuo kito. Žmogus gali arba padėti gamtai vystytis, ją puoselėjant, arba gali ją naikinti ir panaikinti bet kokią galimybę vystytis. Na, o kitu atveju, žmogaus priklausymas nuo gamtos matuojamas tuo, ką žmogus gauna iš gamtos. Dažniausiai tai būna harmonija, vidinė stiprybė, prieglobstis nuo įvairiausių blogybių. Visa tai jau nuo seniausių laikų akivaizdžiai suvokiamas ryšys. Žmogus sutvertas gyventi bendrijoje. Šeima, giminės, gera kaimynystė teikia saugumo ir gyvenimo pilnatvės jausmą. Vienišumas, izoliacija blogina gyvenimo kokybę, nuotaiką, mažina žmogaus pasitikėjimą savimi, didina nerimą, kad, ištikus nelaimei, negalėtų sulaukti pagalbos, paramos, palaikymo. Kiekvienoje bendruomenėje telkiasi skirtingos kultūros, elgsenos, įvairių įpročių turintys asmenys. Apie tai, kad gyvename bendrijoje primena garsai, kvapai, vandališki poelgiai ir dėl visų tokių dalykų kylantys konfliktai.
Vaikystėje įskiepytos emocinės žaizdos
Štai, kad ir Rietavo vietinėje spaudoje pasirodė publikacijų, neva rietaviškius gąsdina agresyvus šuo. „Ta gatve net su mašina baisu važiuoti, nes tas šuo išpuola į kelią, o eiti pėsčiųjų taku išvis baisu, einant pro šalį reikia pagalį turėt, kad galėtum apsiginti“, – socialiniuose tinkluose skundžiasi taiki rietaviškė. Labai dažnai savo šeimose vaikai stebi suaugusiojo nervingą elgesį, matant šunį, taip išugdoma nepagrįsta baimė jiems. Fobiją ugdo ir straipsniai apie šunis „kraugerius“, tačiau, kai įsigilinus į situaciją, neretai paaiškėja, kad įvykis vyko svetimame sode, kieme ar kur kitur, kur aukoms nederėjo vaikščioti. Cypdami, gestikuliuodami ar mosikuodami su pagaliu rankoje mes nepagalvojame, o kas būtų, jeigu pabandytume pakeisti šį įprotį iš esmės? Užuot mojavus pagaliais šuniui prie nosį, pabandytume į jį reaguoti ramiai, be perdėto dėmesio, išskirtinių gestų? Ar nepastebėtume, kad gyvūnas visai nėra agresyvus, o netgi draugiškas? Ar tai nepadėtų išsigydyti dar vaikystėje įskiepytas emocines žaizdas?
Perdėtas sureikšminimas
Lietuvoje galime pamatyti daugybę užrašų, kur negalima užeiti ar vaikščioti su šunimis. Tačiau sunku net su žiburiu rasti erdvių, kurios būtų skirtos poilsiui gamtoje šeimai turinčiai šunį. Štai, kad ir Rietave – įrengiami puikūs takai dviratininkams, o kuklaus keliuko, tinkamo šuniui pavedžioti nerasime daugelyje gyvenviečių. Todėl ir vaikšto šunų mėgėjai ir gyvūnų fobiją jaučiantys žmonės tais pačiais keliais ir takais ir iš to bendravimo nieko gero neišeina. Vaikščioti pirštų galiukais Išugdyta fobija sukelia ne tik baimę, bet ir agresiją. Vaikai ar nestabilios psichikos asmenys patenka į bėdą dėl to, kad mėto į šunį akmenis ar kokius po ranka pakliuvusius daiktus, muša juos lazda ir daro kitus, baimės padiktuotus, neadekvačius veiksmus. Deja, bet kiekvienoje bendruomenėse yra žmonių, nuo kurių pavargstama dėl jų begalinių priekaištų, reikalavimų, ar net su sveiku protu nesuderinama agresija. Tai ir kieme žaidžiančių vaikų plūdimas, akmenų mėtymas į benamę katę, nuodų barstymas paukščiams, užkalami rūsio langai su ten esančiomis katėmis, pasmerktomis bado mirčiai, laužomi kiemo suoliukai, nes erzina jaunų porelių visai negarsūs pokalbiai vasaros vakarais. Tokių asmenų miegas – taip jų pačių sureikšminamas, kad bandoma visą namą priversti vaikščioti pirštų galiukais.
Ar Rietavo parko aukuras – šiukšliadėžės paskirties?
Be abejo, šuns išmatos gatvių nepuošia. Ko gero, ne vienam po žiemos teko ir įminti į tokią paliktą „dovanėlę“, taip nutikus vaistininkai rekomenduoja gerai nuplauti batus, ypač, jeigu namuose yra mažų vaikų arba esate patalpoje, kurioje vaikštote su batais. Antraip, įvairios bakterijos ir mikrobai gali pasklisti po patalpas. Kita vertus – tai gamta. Kuomet aplinkiniuose miestuose kuriasi šunų vedžiojimo aikštelės, naujai atremontuotose kvartaluose statomos specialios šiukšliadėžės, Rietavo valdžia sėdi, lyg užmigusi ant laurų. Šunų vedžiojimo aikštelės čia nėra. Žmones piktina reikalavimas laikytis tvarkos, bet be jokios pagalbos, šiukšliadėžės. Situacija, atrodo, ne visai normali, kuomet surinktas išmatas maišelyje tenka nešti kelis kilometrus, ieškant šiukšliadėžės. Rietaviškiams labai trūksta jų Salomėjos Nėries gatvėje: „Daržų gatvėj yra šiukšliadėžės nors ne tos paskirties, bet vis geriau. Išėjau pasivaikščiot su šuniu į S. Nėries gatvę ir parėjau maišelį nešina iki pat namų nes neradau kur išmesti. Toj gatvėj yra centrinės gatvės ir sukant į Ašmanto gatvę o ten toliau į galą nėr.“ Gyventojai pastebi, jog Laukuvos-Vatušių gatvėje „einant tuo intarpu“ tikrai reikėtų tokių konteinerių-šiukšliadėžių daugiau. Pilna krūvelių, tik žiūrėt einant reikia, kitu atveju įlipti pastoviai gali, o neduok dieve paslys. Rietaviškiai socialiniame tinkle rekomenduoja įrengti daugiau šiukšliadėžių ir Rietavo parke, ir tai padaryti kuo skubiau, nes kitu atveju, gali žmonėms susidaryti įspūdis, kad Joninių aukuras – šiukšlinės paskirties: „Sena katastrofa, pavyzdžiui parke einant nuo miesto link Joninių kalno, nė vienos šiukšliadėžės, kažkokia mistika… Nebent aukuras ten šiukšlinės paskirties’’, – rašoma diskusijoje FB „Kas vyksta Rietave“ paskyroje.
Šunų vedžiojimo aikštelės – tik kitose savivaldybėse?
Gražu nuvykus į Palangą, Klaipėdą matyti, kaip vietos savivalda rūpinasi šunų augintojais, įrengia šunų vedžiojimo aikšteles, skiria vietą paplūdimyje, yra kavinių, kuriose aptarnaujami ne tik žmonės, padavėjai maloniai pasiūlo vandens ir augintiniui. Atrodytų, kad Rietave – viskas kitaip. Reikalaujame, pykstame, barame, grūmojame kumščiais, o nieko nedarome, kad situaciją išsispręstų. Kiekvieno miesto garbės reikalas, kad atvykęs į šį jaukų miestelį turistas, netgi su augintiniu pasijustų patogiai. Tikėkimės, kad mūsų savivalda susivoks ir formuos Rietavo, kaip draugiško miesto visiems – keliautojams, vietiniams ir jų augintiniams – veidą. Juk bukų kaimiečių virtinė – kurie iš didelio nedarbo, savirealizacijos stokos – skaičiuoja šuns išmatas ir vieni kitiems grūmoja kumščiu, garbės miestui taip pat nedaro.
