Algimanto Romanausko knyga „Krauju palaimintos plunksnos“ yra post modernizmo krypties kūrinys, nagrinėjantis dvasinį XXI amžiaus žmonių nusiteikimą, proto ir masinės įtakos poveikį žmogaus sprendimams, bejėgiškumą prieš fatališką vidinį balsą.
Permąstyti vertybes
XXI amžius nustebino įvairiais pokyčiais. Naujovės, kurias atnešė technologijų pažanga; paspartėjęs gyvenimo ritmas daugelyje šalių virto įtampomis, besivejančiomis netikėtai sparčią pažangą; naujomis moralės sampratomis. Visuomenėje aštrėja diskusija tarp dviejų skirtingai vertinančių šeimos vertybes, stovyklų. Vieniems svarbūs jausmai, santuoka, tradicinė šeima, kitiems – jausmingumas ir laisvė, galimybė rinktis netgi savo lytį. Atrodo, kad laimėti daugiau šansų turi liberaliąją, hedonistinę sampratą palaikanti srovė. Tolerancija ir liberalios moralės normos leidžia džiaugtis gyvenimo malonumais, bet kodėl žmogus jaučia nuovargį, nerimą, vienišumą?.. Kompiuterinių žaidimų era, iš esmės privertė permąstyti mūsų vertybes.
Drąsus atvirumas
Visais laikais dvasinės atramos bei terapijos ieškoma mene, literatūroje. Populiarūs sukrečiantys vaizduojamojo meno, muzikos kūriniai. Grožinė literatūra apie praėjusius amžius, prisiminimų nostalgija, paskenduolės gėdą, nuspalvintą tradicinę sentimentaloką buitį – jau nebeaktuali. Įvairesnę pasaulėjautą ir margesniais stiliais savo įsitikimus gina urbanistinė literatūrinė kūryba. Algimanto Romanausko kūrinys lyg absurdo raiškos paryškintos projekcijos. Situacijos sukasi tarsi kaleidoskope. Matome scenas naktiniame klube, mieste vėlyvu laiku, lavoninėje, vienišo žmogaus namuose. Keistų būsenų veikėjai bendrauja su mistinėmis būtybėmis kate, randančia įėjimus ir išėjimus į kitus pasaulius, juoduosius angelus, suasmenintą mirtį. Jos paryškinamos, naudojant ironiją, hiperboles, parodiją. Lietuvių literatūrai būdingas eufemiškas stilius. Tačiau apysakoje rasime drąsaus atvirumo. Antai labai detaliai nupasakojama amūriuko, naktinio baro damų išvaizda. Žirklės nukerpa angelui sparnus, jos kruvinos net keliuose epizoduose.

,,Švelnumas”, mąstant apie kruvinus plaukus
Į diskusijas, svarstymus, apie moralines vertybes jų buvimą, ar praradimus įsitraukia vis daugiau žmonių. Autorius aprašo vidinę veikėjo kovą su „balsais“: ,,vaikštai visiškai kitoje suvokimo pusėje ir pasiklydęs nerandi kelio atgal“. Gyvenimo ritmas verčia vienus veikėjus ieškoti atsipalaidavimo, gyvenant hedonistiškai, slopinant sąmonę narkotikais ar ieškoti mistikos. Visa tai lydi košmariški sapnai, realybės suvokimo praradimas, nenatūralios būsenos. Žmogus protinga būtybė, kuri gali įvertinti savo poelgius, prognozuoti ateitį, tačiau sąmonės kontrolė tam tikrose situacijose nuslopsta ir žmogus elgiasi tarsi fatališkų jėgų valdomas. „ Keli balsai galvoje vis sakė, jog reikia Vitai suteikti amžiną gyvenimą, privaląs ją išvaduoti nuo visų pasaulio vargų<…>.[ p.3]. Ir tai nėra neapykantos, pavydo ar kitų neigiamų emocijų proveržis. Tai mylinčio ir dėl gyvenimo būdo girdinčio balsus moters gerbėjo „švelnumas“. Toliau romano veikėjas, mylimasis vardu Artūras dėsto savo meilės fantazijas: „Jis įsivaizdavo, kaip nusitaiko, nuspaudžia gaiduką, švininė kulka perskrodžia Vitos kaukolę kiaurai, o mylimos moters kūnas susmunka ant grindų, plaukai susitepa raudonu, šiltu, geležimi atsiduodančiu krauju [p3] „. Tai yra aliuzija į nūdienos politines aktualijas – kadangi vyksta diskusijos apie narkotikų legalizavimą, tokia meile gal greitai galėsime gėrėtis plačiai ir tolerantiškai. Autorius vaizduoja tai, kas galėtų įvykti mūsų tolerantiškoje ir liberalioje visuomenėje.
Knyga – tarsi įspėjimas
Sukrečianti scena – senuko Kęsto mirtis. Tai logiška pasirinkusiųjų vartotojo vertybes kurie, kaip teigia apysakos autorius, mėgavosi viskuo: valdžia, pinigais, narkotikais, cigaretėmis, alkoholiu ir, žinoma, seksu. ,, Senukas suprato, kas stovėjo už jo nugaros. Juto ją ir negalėjo nieko padaryti. Pagalbos neprisišauksi, o ir prasmės nėra. Jis – vienišas, niekam nereikalingas , neturintis nei šeimos, nei tikrų draugų, tik norinčius su juo išgerti, nes jis visada vaišino.[ p 10]. Taigi, knygoje aprašomas paklaikęs pasaulis, susvetimėjęs ir nužmogėjęs ar nužmogintas žmogus, ,besislepiantis nuo realybės panirdamas į nesąmoningas būsenas, jo nepasitenkinimas savimi ir pasauliu virsta smurto protrūkiais. Tas pasibaisėtinas sūkurys įtraukia ir be galo sėkmingus žmones. Knygoje vaizduojamas devalvuotas bendruomeniškumas, draugystė, meilė. Net iš kitų pasaulių užklydusiems angelams čia pavojinga. Nes veikėjas aptemusia sąmone gali nupjauti sparnus, nesuvokdamas, ką daro. Atsivertus knygą, atrodo, jog rašytojas norėtų palinksminti pikantiškais aprašymais, bet, kai įsigilini suvoki, kad čia įspėjimas, kad mūsų abejingumas jau sunokino ir dar gali pagausinti karčius vaisius.
