Grįžimas į darbą po vaiko priežiūros atostogų turėtų būti natūralus darbo santykių tęsinys, tačiau praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai darbuotojai susiduria su atsisakymu juos priimti atgal, siūlymais dirbti prastesnėmis sąlygomis ar net spaudimu nutraukti darbo sutartį.
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) primena, kad tokios situacijos turi būti vertinamos itin atsakingai – darbuotojo teisė grįžti į darbą yra aiškiai įtvirtinta Darbo kodekse.
Pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalį vaiko priežiūros atostogos gali būti suteikiamos, kol vaikui sukanka 3 metai. Šia teise gali naudotis ne tik vienas iš tėvų, bet ir kiti vaiką faktiškai auginantys asmenys. Svarbu ir tai, kad šios atostogos gali būti imamos dalimis, o darbuotojas, ketinantis grįžti į darbą ar pratęsti atostogas, apie tai darbdavį turi informuoti raštu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų.
Darbo kodekso 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių garantijų – darbdavys privalo užtikrinti darbuotojo teisę po vaiko priežiūros atostogų grįžti į tą pačią arba lygiavertę darbo vietą ne mažiau palankiomis sąlygomis. Tai reiškia ne tik pareigų pavadinimą, bet ir visumą darbo sąlygų: darbo užmokestį, darbo laiką, atsakomybės lygį bei kitas darbuotojui reikšmingas aplinkybes. Be to, darbuotojas turi teisę naudotis visomis geresnėmis sąlygomis, į kurias būtų turėjęs teisę, jei būtų dirbęs – pavyzdžiui, darbo užmokesčio padidėjimu dėl pasikeitusios darbo apmokėjimo sistemos ar kitų priežasčių.
„Darbuotojas, grįžtantis po vaiko priežiūros atostogų, negali būti vertinamas kaip „naujas“ ar mažiau svarbus darbuotojas, – pabrėžia Ieva Piličiauskaitė-Dulkė, Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė. – Darbdavys turi pareigą užtikrinti realų, o ne formalų grįžimą į darbą.“
Jeigu darbuotojo atliekama funkcija dėl objektyvių priežasčių tampa nereikalinga, darbdavys gali nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 57 straipsnį. Tačiau tokie sprendimai turi būti realiai pagrįsti – darbo organizavimo pokyčiai negali būti fiktyvūs ir skirti tik konkrečiam darbuotojui atleisti. Be to, darbdavys privalo laikytis visų įstatyme nustatytų procedūrų: įspėti darbuotoją, pasiūlyti kitas laisvas darbo vietas, o jei tokią pačią funkciją atlieka keli darbuotojai – vykdyti atranką pagal nustatytus kriterijus.
Darbo kodeksas taip pat numato papildomas garantijas darbuotojams, auginantiems vaikus iki 3 metų. Su tokiais darbuotojais darbo sutartis darbdavio iniciatyva, t. y. pagal minėtą Darbo kodekso 57 straipsnį, negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo kaltės, išskyrus labai ribotas išimtis, pavyzdžiui, darbdavio likvidavimą ar verslo perdavimą. Tai reiškia, kad darbdavio galimybės nutraukti darbo santykius šiuo laikotarpiu yra itin apribotos.
Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai darbuotojui siūloma nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. VDI atkreipia dėmesį, kad darbuotojas neprivalo su tuo sutikti – jis turi ne mažiau kaip 5 darbo dienas pasiūlymui apsvarstyti, o jo atsisakymas negali būti laikomas pažeidimu.
Darbdavys taip pat negali daryti psichologinio spaudimo ar kitaip versti darbuotojo sutikti su nepalankiomis sąlygomis.
„Jeigu darbuotojui nesuteikiamas darbas, jis spaudžiamas išeiti ar susiduria su kitais neteisėtais veiksmais, svarbiausia – neskubėti priimti sprendimų ir viską fiksuoti raštu. Tai yra pagrindas ginant savo teises“, – pažymi I. Piličiauskaitė-Dulkė.
Jeigu darbuotojo teisės pažeidžiamos, jis gali kreiptis į VDI teritorinį skyrių su rašytiniu skundu. Taip pat galima inicijuoti darbo ginčą darbo ginčų komisijoje – tai nemokama procedūra, kurią galima pradėti per 3 mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo. Ginčai dėl darbo teisės normų pažeidimų nagrinėjami VDI teritorinių skyrių darbo ginčų komisijose.
VDI primena, kad tiek darbdaviai, tiek darbuotojai privalo veikti sąžiningai, laikytis teisėtų lūkesčių ir nepiktnaudžiauti teisėmis. Grįžimas po vaiko priežiūros atostogų neturi tapti darbuotojo teisių išbandymu – tai turi būti sklandus darbo santykių tęstinumas, paremtas aiškiomis teisėmis ir abipuse pagarba.
