Algimanto Romanausko knyga „Krauju palaimintos plunksnos“ yra post modernizmo krypties kūrinys, nagrinėjantis dvasinį XXI amžiaus žmonių nusiteikimą, proto ir masinės įtakos poveikį žmogaus sprendimams, bejėgiškumą prieš fatališką vidinį balsą. Tinklalapyje pateikiama ištrauka vakaro skaitymams. Visais laikais dvasinės atramos bei terapijos ieškoma mene, literatūroje. Populiarūs sukrečiantys vaizduojamojo meno, muzikos kūriniai. Grožinė literatūra apie praėjusius amžius, prisiminimų nostalgija, paskenduolės gėdą, nuspalvintą tradicinę sentimentaloką buitį – jau nebeaktuali. Įvairesnę pasaulėjautą ir margesniais stiliais savo įsitikimus gina urbanistinė literatūrinė kūryba. Algimanto Romanausko kūrinys lyg absurdo raiškos paryškintos projekcijos. Situacijos sukasi tarsi kaleidoskope. Matome scenas naktiniame klube, mieste vėlyvu laiku, lavoninėje, vienišo žmogaus namuose. Keistų būsenų veikėjai bendrauja su mistinėmis būtybėmis kate, randančia įėjimus ir išėjimus į kitus pasaulius, juoduosius angelus, suasmenintą mirtį. Jos paryškinamos, naudojant ironiją, hiperboles, parodiją. Lietuvių literatūrai būdingas eufemiškas stilius.
_______________________________________________________________________________________________________
Prologas. Prieš 15 metų
Artūras mėgo savo merginą paimti iš nugaros, kai ji stovėdavo atsirėmusi į veidrodinę spintą. Tada jos krūtys, prisilietusios prie stiklo, gundančiai susiplodavo, o nuo abiejų kvėpavimo durys aprasodavo, sudarydamos įspūdį, lyg abu būtų egzotiškoje garinėje pirtyje.
Meilės šokio kulminaciją pirmoji pasiekė Vita, po kelių sekundžių pasivijo Artūras.
Abu kūnai susmuko ant vėsios lovos. Giliai alsuodami žiūrėjo į baltas kambario lubas. Abu palengva rimo. Artūras pasisuko į merginą, šiek tiek pakilo virš jos ir, atsirėmęs alkūne į lovą, šelmiškai pažiūrėjo į ją. Jis matė mėlynas merginos akis, juodus antakius ir aistringai raudonas lūpas. Pastebėjo ilgame kakle tvinksinčias miego venas ir sustandėjusius spenelius.
Artūrui patiko tai, ką regėjo, ir jis nenorėjo prarasti šios akimirkos, bet labiausiai troško parodyti jai dovaną, kurią rado sendaikčių parduotuvėje. Todėl sukaupė visas jėgas, pakilo, trumpam palikęs Vitą vieną lovoje, nors jis mielai ją būtų paėmęs dar kartą.
Prie durų Artūras atsisuko:
– Niekur nedink, gražuole.
Vita šelmiškai išpūtė akis, lyg sakydama: štai, imsiu ir iššoksiu pro langą, o gal kas pagrobs?
– Aš lauksiu…
Artūras greitai dingo už durų. Girdėjosi tik spartūs žingsniai, besileidžiantys laiptais žemyn.
Jis skuodė, net prašokdamas po du, kartais ir tris laiptelius. Apačioje pasisuko kairėn ir įnėrė į darbo kabinetą.
Įsižiūrėjo į stalą. Jis net krūptelėjo. Tarp gausybės popierių šliaužiojo gyvatė. Iš geltonų dėmelių galvos šonuose Artūras spėjo, jog žaltys, bet nebuvo tikras.
Iš virtuvės atsinešė šluotą ilgu kotu, kurios galiuku ramiai palietė šaltakraujį. Nesulaukęs grėsmingos reakcijos, plokščiąja dalimi pakėlė ir išnešė jį laukan, kad gyvis grįžtų atgal į netoliese besidriekiantį mišką.
Baigęs neplanuotą darbą, jis grįžo į kabinetą ir, pasilenkęs virš rašomojo stalo, mėgino pasiekti spintelės dureles.
Už jų rado revolverį. Artūrą traukė paimti ginklą… Jis žinojo, ką turi padaryti. Jis girdėjo raginimus…
Keli balsai galvoje vis sakė, jog reikia Vitai suteikti amžiną gyvenimą, privaląs ją išvaduoti nuo visų pasaulio vargų, paaukoti ją dėl kitų gyvybių.
Vos tik prisilietusi prie šalto metalo, ranka suvirpėjo. Jis įsivaizdavo, kaip nusitaiko, nuspaudžia gaiduką, švininė kulka perskrodžia Vitos kaukolę kiaurai, o mylimos moters kūnas susmunka ant grindų, plaukai susitepa raudonu, šiltu, geležimi atsiduodančiu krauju.
Tokie vaizdai jį baugino, jis nenorėjo jų matyti, bet tie balsai… Atrodė, šnibžda jo smegenyse, įkalbinėja grįžti pas mylimąją su revolveriu rankose, praverti miegamojo duris, nusitaikyti ir, nekreipiant dėmesio į Vitos klyksmus bei ašaras, nuspausti gaiduką…
Ir po to užuosti degančio parako, vėliau – geležies ir galiausiai prakaito kvapą.
Artūras stipriai ją mylėjo. Meilė suteikė jėgų atsispirti balsų pagundai, nepaklusti jiems. Būtent tuo jis tikėjo…
Bet kaskart nepaklusti balsams darėsi vis sunkiau. Juto, jog artėja akimirka, kai nebepajėgs pasipriešinti jiems ir galiausiai pasielgs taip, kaip buvo prašomas, retkarčiais raginamas ir itin dažnai verčiamas. Kaskart jie buvo atkaklesni. Artūras nebebuvo tikras, jog girdi juos, jis ėmė tikėti, kad balsai yra jo paties mintys, viską planuojančios.
Su šiais demonais jis ilgai nebepajėgs kovoti. Įvyks tragedija…
Artūras dar šiek tiek palaikė revolverį rankose ir padėjo atgal į spintelę…
Įkišęs giliau ranką, rado tai, dėl ko atėjo. Raudoną pailgą dėžutę, perrištą baltu kaspinu.
Jis tikėjosi, jog mylimajai patiks dovana jos drabužių salono atidarymo proga.
Užlipęs Artūras įsiklausė, ar nebegirdi balsų. Jie dingo… Apėmė viltis, jog dingo visiems laikams. Ir jis patenkintas pravėrė duris…
***
Vaizdas, kurį pamatė Artūras pravėręs duris, trenkė lyg kuoka per galvą. Jam nutirpo kojos. Jis taip susvirduliavo, jog vos atbulas nenusirito nuo laiptų. Nuo įtampos vos pajėgdamas kvėpuoti ir laikytis ant kojų, svirduliavo prie Vitos lavono.
Žmogžudystė pasirodė baisesnė nei jis įsivaizdavo. Artūras labai tikėjosi, kad tai – ne jo darbas… Bent jau neprisiminė tai daręs.
Per kambarį nusirito šaižus garsas – raudona dėžutė su baltu kaspinu atsitrenkė į grindis ir nuriedėjusi įklimpo į kraujo klaną.
Vita sėdėjo sukniubusi kambario kampe, nunarinusi galvą. Ilgi, krauju permirkę plaukai dengė veidą ir krūtis.
Artūras pilnomis ašarų akimis prisiartino prie mylimosios, mėgino ieškoti pulso, neužčiuopęs susijaudino dar labiau. Supratęs, jog Vita mirusi, jis pradėjo kūkčioti balsu.
Lėtai palietė Vitos plaukus, apsunkusius nuo kraujo, ir pakėlė, norėdamas atidengti veidą. Nuo vaizdo sukilo skrandžio turinys. Apsivėmė ten, kur klūpėjo.
Matė krauju pasruvusias ir išsiplėtusias mylimosios akis, regėjo kakle įstrigusias senas, labai daug laiko nenaudotas žirkles, kurias jai ketino dovanoti, įpakavęs į raudoną dėžutę su baltu kaspinu…
Dovana skendėjo kraujo klane. Slysdamas ir virsdamas pagriebė dėžutę, nudraskė kaspiną ir atidarė futliarą. Jis susmuko, negalėdamas patikėti, jog ji – tuščia. Kažkas pavogė žirkles.
Aptemo protas. Artūras vos atsistojo ir sunkiai dėliodamas kojas žengė laiptų link. Nieko negalvodamas nusileido į darbo kabinetą ir pasiėmė revolverį.
Pakėlė ranką ir net krūptelėjo, šaltam metalui palietus smilkinį.
Kažkas nužudė Vitą. Artūras neprisiminė tai padaręs. Jis nesuprato, kas čia įvyko. Kas taip pasielgė? Balsai nebekankino. Visi jį paliko. Jis liko vienas. Toks skausmas per sunkus jo niekingam gyvenimui. Viskas per sunku…
Per visą namą nuaidėjo šūvio garsas…
____________________________________________________________________________________________________________________
II
– Aš ją išdulkinsiu, – perrėkdamas trankią muziką vyras, vilkintis sportiniu kostiumu, sutraukė į save baltų miltelių juostą nuo staliuko, apkrauto buteliais. – Graži kekšytė, a?
Draugai nereagavo į Vidą. Žinoma, pažvelgė į salės viduryje šokančią merginą. Glotni suknelė vos dengė klubus. Puikios kūno linijos. Ilgi juodi plaukai plaikstėsi nuo muzikos ritmo. Ji buvo panirusi į savo pasaulį. Jai rūpėjo tik muzika.
Pradėjus veikti heroinui Vidas atsisėdo patogiau ir atlošė galvą. Žvilgsnis nukrypo į lubas. Pamiršo šokančią merginą ir įsileido palaimingus vaizdus.
Vidas regėjo malonias haliucinacijas, kurios derėjo prie muzikos: greitėjant ritmui jos keitėsi, sukosi tarsi šoktų tango, sulėtėjus vaizdų valsas užvaldydavo vaizduotę.
Naktiniame klube galėjai pabėgti nuo visų rūpesčių. Visi lankytojai jautėsi saugūs, jie žinojo, jog niekada nepatikrins teisėsauga, nes čia rinkosi tik turtingieji.
Vidas atgavo sąmonę ir akimis susirado savo kekšę, už kurią jau sumokėjo ir kuri jam priklausė ligi ryto. Toks sandėris Vidui patikdavo: reikiamiems žmonėms papasakoji, ko nori, apmoki sąskaitą ir parą mėgaujiesi išsirinktąja arba išsirinktuoju.
Svarbiausia garantija – prekė yra sveika, neserganti jokiomis nepadoriomis ligomis, tad užsakovai visada būdavo ramūs. Jei bent vienas užsikrės, verslas bus baigtas šiame klube, šioje šalyje, o gal netgi ir planetoje.
Prekė, pastebėjusi Vido akis, linktelėjo galva ir, pasiėmusi batelius, gulėjusius salės pakraštyje, patraukė prie staliuko. Prasibrovusi pro apsvaigusius vyrus sustojo priešais klientą. Jis užuodė „Chanel“ kvepalus, susimaišiusius su neapsakomai maloniu jos prakaitu.
Vidas pirštais palietė nuogas merginos kojas, lėtai slinko aukštyn, kol pirštais užčiuopė nėriniuotas kelnaites. Jam stovėjo. Jis buvo patenkintas, nes taip nutikdavo nebe tiek dažnai, kiek jis norėtų.
Mergina, apžergusi Artūro koją, atsisėdo ir pasilenkė tiek, jog lūpomis lietė jo nosį.
– Kaip aš šauniai pasišokau, – sušnibždėjo deivė.
– Mačiau.
– Ar jaudinau tave judėdama? – šypsodamasi ranka suėmė penį. – Matau, jog taip. Noriu išgerti ko nors vėsaus.
– O aš noriu visai ko kito, – nusišypsojęs Vidas ranka pamojo padavėjui: – šaltą ir gaivinantį kokteilį! Savo nuožiūra!
– Koks tu mielas, – prispaudė karštas, drėgnas ir raudonas lūpas prie jo lūpų.
Nuo gilių ir aistringų bučinių vyras virpėjo noru ją paimti čia ir dabar, bet paskutinė sąmonės kruopelytė sustabdė jį.
Dar kelios minutės ir visi draugai grįžo į šį pasaulį. Vakaras tęsėsi. Muzika skambėjo, mergina džiaugėsi, jog nebeilgai liko iki sutarties pabaigos. Šįkart ji buvo patenkinta klientu. Jis elgėsi kaip džentelmenas ir atrodė tikrai išvaizdus. Jai šią naktį pasisekė, nes gerai sumokėjo, nors su tokiu vyru būtų permiegojusi ir už dyką.
Ji pasisuko į Vidą ir nusišypsojo. Turbūt pirmą kartą sąžininga šypsena, kuria išreiškė džiaugsmą vakaru, geru klientu ir laiminga akimirka. Tai buvo paskutinis nuoširdus šio vakaro akių kontaktas su Vidu prieš jo mirtį.
