Šaltuoju metų laiku kaime įsivyrauja ramybė. Nebėra ko beveikti traktoriams, nutyla žoliapjovės, malkos nebepjaunamos žviegiančiu pjūklu, svečiai iš miesto rečiau beužklysta ir nebegirdėti ausų būgnelius draskančios jų muzikos.
Tik šaltą mėnesienos naktį staugia šunys, ryte sukranksi varnos, vakare suburzgia vienas kitas iš darbo kaimelio žmones parvežantis automobilis. Nuobodžiaujančios senutės stebi pravažiuojantį paštininkės automobilį, greiderį valantį sniegą, į kiemus užklystančias stirnas , lapes, kiaunes. Kartais kaimelio kasdienybę pagyvina metalo supirkėjai, elgetos, prekybininkai važinėjantys prekes iš kiemo į kiemą. Jei namie yra pasilikusi viena senutė – ji niekam neatidarys durų. Bet jeigu yra daugiau žmonių, įsileis, gal lašinių papjaustys su česnaku ar su svogūnais , kiaušinienės iškeps, arbatos užplikys.
Svečias tai, kaip laikraštis, atėjęs kokių nors naujienų papasakoja. Tamsiais vakarais susirenka kaimynai pas kurį nors pavakaroti. Pasikalba, pajuokauja ir kuris nors pradeda pasakoti šiurpes apie vaiduoklius, žaltvyksles, velnių, laumių, raganų ir raganių išdaigas. Tie pasakojimai padeda pajusti šiltų namų jaukumą ir džiaugsmą, kad nereikia tokiu gamtos siautėjimo metu kur nors keliauti, patirti klajonių grėsmių, šiurpinančių netikėtumų
Kiekvienas kraštas turi savo keistuolių. Kaimuose netoli Gargždų nebepasirodo kažkada daugeliui pažįstama Pilimana (Gal Filomena? ). Sodybų šeimininkės ruošė jai ryšulėlius su šeimos nebenešiojamais rūbais, ir paprastais kaimiškais valgiais : įdeda duonos kepalėlį, porą stiklainių uogienės, rinkę dešros ar lašinių bryzelį. Negi leisi gyvai būtybei alkti, nors ir tokiai, kuri pasmerkia save alkiui, šalčiui ir nešvarai, bėgdama iš senelių globos namų. Apie ją kalbėjo:
„Dievas jai protelį sumaišė, nes šventumą glėbiais grobstė, žemės po kojomis nematė“.
Jos figūra atrodė įspūdingai. Tai buvo aukštaūgė, dideliais žingsniais žengianti moteris, vasarą rengėsi moteriškais rūbais, o žiemą jai buvo šiltesnė vyriška apranga. Visada nešiojosi pajuodavusį nuo laiko, įspūdingą kryžių. Šeimininkėms už jai patikusias dovanas padėkodavo, palinkėdavo daug sūnų ir dukterų, skalsos ir sveikatos. Šykštuoliams negailėjo prakeiksmų. Išmaldą priimdavo išdidžiai tarsi karalienė. Tokia keista būtybe buvo susidomėjusi valdžia. Ėmė jos klausinėti pavardės, teirautis dokumentų. Apie tokius dalykus ji neturėjo nė supratimo. Tada jos paklausė, ar ji turinti vyrą, vaikų.
–Visi jūs mano vaikai ,– atsakė Pilimana, rodydama į policininkus.
Ji buvo apgyvendinta kažkokioje prieglaudoje, tačiau po kurio laiko paspruko ir tęsė klajones.
Taip jau atsitiko, kad viena kaimo moteriškė liko našlė, ilgai ji savo žmogaus gedėjo. Tada kaimynės ėmė ją protinti, kad liautųsi ašaroti, nes visa tai, kas lemta reikią ramiai sutikti. Dar jos įtikino, kad reikia rūbus, kai kuriuos daiktus išmesti ar išdalinti, kad šie, būdami namuose, širdies nedraskytų. Moteriškė kai ką išskalbė ir padžiovė, o šiltesnius rūbus pakabino lauke išsivėdinti.
Padžiovė ir užmiršo vakare nuo skalbinių virvės nuimti. Kaimą supo pelkėti miškai. Matyt todėl, ryte, vakare, o kartais ir dieną čia pakyla tirštas rūkas. Anksti ryte , išėjusi našlė kiaulių šerti, pro rūką tik žiūri keliuku jos vyras kažkur bežingsniuojąs, Pilimanos kryžių nešinas. Tik po kokio pusvalandžio atsitokėjusi ji žvilgterėjo į skalbinių virvę, Skalbinių nebebuvo.