Sniegas, šerkšnas, balta spalva, pakeitusi vėlyvo rudens pilkumą džiugina žmogaus akis, primena švenčių artėjimą ir, kad atėjo laikas Naujametiniams papuošimams miestų, miestelių, kaimo gyvenviečių aikštėse.
Didžiuosiuose miestuose aikštėse atsiranda ne eglės, bet prabangios dekoracijos į kurias viešnia iš miško tik įkomponuojama, arba pakeičiama įmantriausiomis konstrukcijomis. Mažesnėse gyvenvietėse šventės dvasią budina kuklesnės eglutės, tačiau jas puošia bendruomenės nariai patys ir tas puošimas virsta maloniu pabendravimu.
Antai Rietavo savivaldybės kaimo gyvenvietėje Giliogiryje buvo įprasta puošti eglutę kultūros namų salėje. Tačiau, pagal projektą, sukurtą tuo metu buvusios kaimo bendruomenės pirmininkės Kristinos Petreikienės iniciatyva “ Giliogirio kaimas dalelė Lietuvos“, 2020m, pastačius aikštėje stoginę ir talkų metu pasodinus kelias eglutes, nutarta žiemos šventėm papuošti aikštę. Tai buvo lyg eksperimentas, bandymas pandemijos metu pakelti žmonėms nuotaiką. Atrodo, kad ši iniciatyva taps tradicija. Stoginė dekoruojama lempelių girlianda, o eglutė ne vienos kartos sukauptais žaislais, kurie vyresniems žmonėms sukelia daug prisiminimų, o mažiesiems ugdo vaizduotę. Šiemet eglutės jau ūgtelėjusios ir papuoštos tapo ryškesniu šventiniu akcentu.
Keletą metų sniegas vėluodavo, žmonės vis dairėsi ir spėliojo: „ Ar nebus besniegės Kalėdos“ Bet žiema nenuvildavo, nors to sniego iškrisdavo nelabai gausiai. Šiemet eglutes supa nuostabus fonas: gilios pusnys, apšerkšniję medžiai, nuo gausaus sniego svyrančios šakos. Tačiau šis grožis sukėlė rūpesčių. Penktadienį, gruodžio devintą dieną aikštė, tiek prisnigo, kad iškilo grėsmė, jog pradinukams mokinukams gali būti sunku patekti į mokyklą. Penktadienį su sniego pusnimis kovojo Rimkūnų šeima. Tačiau darbas su kastuvais pasirodė beviltiškas. Šeštadienį, prieš prasidedant eglutės puošimo talkai, aikštę nuo stichijos gelbėjo Vasiliauskų šeima. Sniegas buvo valomas su traktoriumi, tačiau ir kiti talkininkai, susiruošę puošti aikštę gerokai paprakaitavo, kol nukasę sniegą paruošė priėjimus. Kasti purų sniegą buvo tikras džiaugsmas vaikams. Vaikai nukasė sniegą iki eglučių ir stoginės.
Gausus sniegas pridarė ir rūpesčių: buvo prapuolusi elektra, o kaime be jos, kaip be rankų – tuoj nelieka vandens, nebeveikia šaldytuvai ,skalbimo mašinos, viryklės – kaitlentės, šildymo sistemos ir kiti svarbūs įrenginiai. Laimei, viskas operatyviai buvo sutvarkyta.
Nukentėjo ir medžiai. Nuo sniego lūžo šakos. Jas tvarkyti, kad nekeltų pavojaus nutarė bendruomenės pirmininkė Snieguolė Rimkūnė su savo šeima. Paaiškėjo, kad jų garažo, kuriame buvo pjūklas, durys apledėjo ir užšalo. Pjūklą atsinešė Fabijonavičiai. Kai kurie talkininkai atėjo į talką pasipuošę naujametine atributika. Iš tolo mirgėjo raudonos Kalėdų šventes simbolizuojančios kepuraitės. Mantas Rimkūnas džiaugėsi, jog iki kito snygio kaimelio žmonės galės ateiti aikštėje pasigėrėti naujametiniais papuošimais, o vaikai patogiai laukti mokyklinio autobuso. Žmonės juokavo, jog sniegas pasipylęs ,matyt, todėl, kad bendruomenės pirmininkė vardu Snieguolė.
Gyvenvietės senoliai laukia atlydžio, kada pati gamta nuvalys keturių kaimelio gatvių kelkraščius ir jie galės pasigėrėti tuo grožiu, kurį jiems sukūrė šaunūs talkininkai ir jų vaikučiai.
