Žemaitijos istorija yra savita, kiekvienam tyrinėtojui kelianti daug klausimų. Šaltinių stoka ir tai, kad skirtingu laikmečiu visuomenė istorijai skiria mokytojos vaidmenį, o mokyti, skatinti tautinį pasididžiavimą, esame linkę išskirtinai gerais pavyzdžiais, neretai, nutylėdami nepatogius patriotinei sąmonei faktus.
Ruslanas Baranauskas – istorijos mokslų bakalauras, apžvalgininkas.
Paradigma?
Istorijos tyrinėjimus apsunkina laikas, praėjęs nuo įvykio iki tyrinėjimo. Istoriją lydi istoriografija, padavimai, prasimanymai, kurie idealizuoja praeitį arba pateikia faktus taip, kad skaitytojas susidarytų savitą požiūrį, bet tokį, koks būtų pageidaujamas tuo metu, kai nagrinėjami istoriniai įvykiai, vertinamos asmenybės. Profesionalioji istorija, analizuodama, lygindama šaltinius bando pateikti objektyvius atsakymus apie praėjusias epochas, asmenybių nuopelnus ir klaidas, atskirti legendas, vaizduotės nuspalvintus, šališkus pasakojimus ir vertinimus. 2019 m. buvo LR Seimo paskelbti Žemaitijos metais, prisimenant jos paminėjimą prieš 800 metų rašytiniuose šaltiniuose. Paskelbus metus Žemaitijos metais, labiau susidomėta jos istorija. Galbūt humanitarai, filosofai, kalbininkai kada nors mums pateiks išsamų paaiškinimą, kodėl Lietuva taip vengė krikštytis, įsilieti į Europos civilizacijų gretas, neskubėta steigti mokyklas, bažnyčias, universitetus – o istorinę atmintį fiksavo ir interpretavo rusai, gudai, lenkai. Kokių tautybių buvo Henrikas Latvis, Jonas Posilgė, Aleksandras Bychovcas, Motiejus Strijkovskis, Jonas Dlugošas, Pranciškus Skorina kuriais remiasi baltiškojo laikotarpio istorikai? Kodėl iki 17a. Vijūko Kojelavičiaus nesugebėjome parašyti visuotinės istorijos, kai tai jau daug anksčiau puikiausiai atliko karų ir sąmokslų krečiamos Romos, Graikijos imperijos?
Formavosi, kai žiedėme puodus
Herodotas, Polibijus, Plutarchas, Jordanas, Tukididas kūrė, kai mes dar primityviai žiedėme puodus ir medžiojome elnius. Vikingai visą gyvenimą praleisdavo jūrose plėšikaudami, žygiuose patirti įspūdžiai buvo aprašomi: Anglijoje išlikusios runos, padavimai – sagos, kur netgi su dideliu pasigėrėjimu ir savotiška baime aprašyti narsieji kuršiai. Kijevo Rusia nuolatos puldinėjama pečenegų, polovcų, totorių žemes, sukuria bylinas, sakmes, turi žymų vienuolį metraštininką Hipatijų. 1795 m. merdinčią Lietuvos – Lenkijos Respubliką galutinai pasidalina Austrija, Prūsija, Rusija. Šalis išgyvena kolonistų prievartą atimant žemes, lietuvybė trinama iš atminties brutaliausiomis priemonėmis. Jeigu iki šios tragedijos žemaičiai neretai buvo pamiršti nuošalyje, spjūviu veidan buvo jų užrašymas 1422 m. tiems patiems kryžiuočiams, sunaikinusiems ištisas gentis, papročius, tradicijas, numojant ranka, kad jie ir buvo pagrindiniai lemiamo atsiskaitymo su Ordino iniciatoriai. Iškilus realiai grėsmei visai išnykti iš politinio žemėlapio, jau nebeskirstyta: tu –žemaitis, ar aukštaitis. Carinėje administracijoje šalis buvo suvokiama kaip gubernija, be jokių etninių konfesijų, sąmoningumo, šlovingos praeities LDK egzistavimo tarpsnyje. Reikėjo impulso, pirmosios kibirkšties pažadinti liaudį, plušėti negailint jėgų tėvynės gerovei, nesiklaupti ant kelių svetimiems ispravninkams.
Pirmieji bandymai fiksuoti krašto istoriją
Žemaitija pirmoji suvokia nuo žemės paviršiaus nušluotų genčių – sėlių, jotvingių, nadruvių, žemgalių, skalvių lemtį. Kur tik išlikę piliakalniai, šlaitai dar mena čia vykusį gyvenimą, amatininkystę, prekybą. Dar 16 a. nesitaikstyti su ponais, vokiškuoju – liuteroniškuoju rudimentu pamoksluose skatino vyskupas Merkelis Giedraitis, vėliau Motiejus Valančius moralizavo mišių metu tinginius, girtuoklius, apsileidėlius, o jo suponuotos blaivybės judėjimo tezės degtindarių monopoliui sudavė milžinišką smūgį. Tačiau prasmingiausia vyskupo veiklos sfera – publicistika, didaktinio – edukacinio pobūdžio knygelės kaip auginti biteles, apsisaugoti nuo žaibo, ugnies. Cariniai prievaizdai ką sugebėjo padaryti – ištremti į Karšuvos Stakių girias, kur jis ir čia buvo puikiu oratoriumi, vargetų nuodėmklausiu ir patarėju. Čekija asimiliuojama, raunami bet kokie tautiškumo, nacionalizmo daigai, suranda terpę plėtoti Jano Huso idėjas. Teigti, kad iki 16a. Reformacijos bangos Lietuva visiškai neturi poreikio švietimui, disciplinoms, intelektualiniam išprusimui pernelyg kategoriška. Čia išvystytas karo menas, išlikę astronominių stebėjimų pėdsakų, būta alkų, kurios buvo chtoninės kultūros ir patirties saugotojos. Tačiau į raštą tam tikru laikotarpiu žiūrėta prietaringai. Nagrinėtinas ir Lietuvos bei Žemaitijos santykis su Didžiosios daugiatautės kunigaikštystės kraštų kultūra. Vienok, daugelis istorijos tyrinėtojų mato kokia kalba parašyti Lietuvos statutai, Metrika, Algirdas lyg ir palaidotas pagoniškai, o žmona Julijona buvo pravoslavė. Netgi diskutuojama, kokia kalba kalbėjo Gediminas, kokie išlikę antspaudai, įrašai ir apie ką jie byloja.
Profesionalais žvilgsnio krikštatėviai
Unikaliausią išliekamąją svarbą istorinės atminties atgaivinime be abejo turi Dionizo Poškos ir Simono Daukanto asmenybės. Jie ir buvo profesionalaus žvilgsnio ir realių darbų istorijos sferoje krikštatėviai. Juozas Bagdanavičius projektiniame sumanyme – „Dionizas Poška“ nuosekliai anotavo šio iškilus kultūros veikėjo įdirbius, fenomenalumą. Išskirtiniai rašytojo, kalbininko, vertėjo, teisininko sugebėjimai sukurti nuostabias sentencijas, epigramas, rinkti duomenys lenkų- lietuvių kalbų žodynui. 1815-25m. tobulinta poema „Mužikas žemaičių ir Lietuvos’’ sudomino filologus, tautosakininkus panagrinėti tarmę, šnektas, etnografinius ypatumus. Istorija yra savarankiška humanitarinė disciplina su daugybę ją apjungiančių šakų. Vienos iš jų – archeologija, muziejininkystė. Kaip tik čia Poškos pasiaukojimas yra neišmatuojamas, paties išskaptuotame ąžuolo kamiene – baublyje įsteigia muziejėlį su šarvais, šalmais, kardais, strėlėmis ekspozicijoje. Jį kasmet lanko moksleiviai su pedagogais, užsienio svečiai ir turistai. 19a. stipriausiu žemaičių didžiavyriu verta laikyti bajorišką kilmę turintį Simoną Daukantą( 1793-1864).
Niša tyrinėjimams
XIX a. pabaigoje XX a. parašyti darbai ir šiandien tebeturi išliekamąją vertę. Po kiekvieno istorijos fakulteto studento ranka guli originaliausi ir reikšmingiausią pripažinimą sulaukę S. Daukanto tomai. „Istorija žemaitiška’’, kurioje aukštinami šlovingo krašto karvedžių žygiai, vertinamas narsumas, kilnumas teigiama, kad svarbu kiekvienai tautai svarbi gimtoji kalba, valstybingumas, pagarba tradicijoms ,kaip antai: vėliavos, herbo išsaugojimas. „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių’’– etninės kultūros, etnografijos, laidojimo papročių sąvadas. „Pasakojimas apie veikalus Lietuvių tautos senovėje’’. Visi šie šaltiniai, kaip svarbiausi medžiagos surinkimo, apdorojimo, pateikimo faktoriai įspėja, jog neužtenka remtis legendomis, padavimais, sakmėmis, verta kritiškai peržvelgti susirašinėjimų faksimiles, korespondenciją, dokumetus, laiškus. Reikėtų suvokti, kad slavai yra tik istorijos interpretuotojai, o žemaičiai tarsi eliminuoti iš politinės, kultūrinės konjunktūros. „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ įrodo, jog stratifikacija kategorijomis kultūra, religija yra ydingas dalykas, mūsų tautai užteko vietos ir žydams, karaimams, romams, totoriams. Prof. Egidijus Aleksandravičius mano, jog S. Daukantas buvo solidžiausiu to meto profesionaliu istoriku. Vien tai, kad jis gavo progą, esant cariniam režimui išvykti į Peterburgą, dirbti archyve prie Metrikos, daryti svarbiausius nuorašus apie LDK, valdovus aiškiai byloja, kad jį vertino netgi ir Rusijos valdžia. Vėliau rašę visuomenės veikėjai publicistai, kaip antai Teodoras Narbutas, Petras Vileišis, Jonas Šliūpas, Jonas Basanavičius remiasi S. Daukanto ideologija, kad svarbu yra priežastys, pasekmės, išvados, istoriografijos analizė. Negalima knygų rašyti iš romantinio polėkio, atskyrus esmę nuo visuotinio konteksto.
Akstinas kalendorių leidyboje
S. Daukanto veikla buvo akstinas kalendorių leidyboje, štai Laurynas Ivinskis netgi 1856m. planavo lietuviško laikraščio „ Aitvaras’’ leidybą, kuri, deja, negavusi leidimo taip ir liko neįgyvendinta svajone. Žemaitija ir dabar, apdaužyta istorijos sūkurių ir okupacijų išlieka stipriu archeologijos centru, ji išugdė istorijos tyrinėtojų ir mėgėjų ir profesionalų, kurie yra pranešę visuomenei apie sensacingus atradimus. Gedeminas Zabiela teigia Šilalės rajone atradęs Pilėnus. Telšių muziejus „ Alkas’’ atkaklių ir savo darbą mėgstančių bendradarbių dėka yra sukaupęs savotišką informacijos apie regioną enciklopediją, Plungėje – Oginskių dvaras kažkada buvo muzikos ir teatro erdvė. Oginskių dvarų archyvuose gausu įdomius istorinius faktus fiksuojančių dokumentų. Jeigu Jurbarką sąlyginai laikome Žemaitijos dalimi – ji į karjeros aukštumas atvedė Vytautą Urbanavičių, identifikavusį Donelaičio palaikus Tolminkiemyje. Už nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai 1994 metais Vytautas Urbanavičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu. Jurbarkiškis Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis tyrinėjo Gedimino mirties priežastis, jis iškėlė versiją, kad Gediminas galėjo būti nunuodytas. Istorijos mokslui vertingi ir telšiškio Alfredo Bumblausko apmąstymai – išskirtinis rakursas į Lietuvą kaip civilizacijos epicentrą, kurioje tarpukaryje klestėjo pieno, sūrių pramonė, netgi konstruoti sklandytuvai.
Įdomūs faktai kiekviename kampelyje
Kiekviename Žemaitijos kampelyje atidus tyrinėtojas gali rasti įdomių faktų, sužinoti apie įdomias asmenybes. Nuo mūsų laiko erdvėje tolsta XX amžius, Tautinio Atgimimo laikotarpis, blėsta prisiminimai, mažėja įvykiuose dalyvavusių žmonių. Visa tai turėtų būti užfiksuota ateities kartoms, kad laikas neiškreiptų realybės, kad nebūtų užmiršti tie, kurie nebuvo tik abejingi pokyčių stebėtojai.
