Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino menininko seserį ir jos draugą, kuriems buvo pareikšti kaltinimai dėl menininko paveikslų ir skulptūrų vagystės.
Moteris ir jos draugas buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, moteriai turint priėjimą prie mirusio brolio turto, iš jo dirbtuvių ir buto Palangoje paėmė, išgabeno ir pagrobė svetimą, dailininko dukrai priklausantį 39 020 Eur didelės vertės turtą (33 paveikslus ir 5 medines skulptūras). Pirmosios instancijos teismas kaltinamuosius išteisino, konstatavęs, kad jų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios, nes kaltinamajai jos brolis dailininkas padovanojo 11 paveikslų, o likusius paveikslus ir skulptūras ji su draugu paėmė, ne siekdami juos pasisavinti, o pasirūpinti menininko darbais, juos eksponuoti. Su išteisinamuoju pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutiko prokuratūra ir nukentėjusioji mirusio dailininko duktė, teigdami, kad kaltinamieji turėjo aiškų tikslą pasisavinti kūrinius.
Ilgas teisinis procesas buvo plačiai aprašomas ir spaudoje. Dėl šio, kaip įtariama, nusikaltimo ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016-ų metų lapkričio mėnesio pradžioje. Anuomet į kurorto pareigūnus kreipėsi JAV gyvenančios dailininko Vytauto Moncevičiaus – Mončio dukros A.G., po tėvo mirties tapusios jo turto paveldėtoja, patikėtinė. Dukra paprašė, kad ši apsilankytų Palangoje esančiose tėvo dirbtuvėse, tačiau pastarosios rastos tuščios. Dingo tėvo tapyti paveikslai ir išdrožtos medžio skulptūros. Byloje dalyvo nemažas būrys liudytojų, tad teismo procesas gana ilgas. Palangos teismo salėje parodymus davė dailininkas, tapytojas, dailėtyrininkas Aloyzas Stasiulevičius.
A.Stasiulevičius pateikė teismui pažymą, kuria neigia meno kritikų nustatytą dailininko V. Moncevičiaus kūrinių vertę. Jo nuomone, šie darbai gerokai pervertinti.
Mėgėjo tapyba?
Anot A.Stasiulevičiaus, V. Moncevičiaus darbai įvertinti pernelyg didele suma, ir teigė, jog tokiais mėgėjų darbais vasaros metu prekiaujama Palangos gatvėse Jis dėstė, jog ir meno ekspertų, kritikų gretose esama tokių, kurie už elementarų vamzdį Neries krantinėje tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų, skiria premijas, apdovanojimus.
„Kai važiuoju pro šį vamzdį, atvirai pasakysiu, man „m… norisi“ (suveikia šlapimo pūslė – aut. past.)“, – teismo salėje apie meno kritikų veiklą kalbėjo dailininkas.
Jis dėstė savo požiūrį, jog V. Moncevičiaus kūriniai nieko bendra su menu neturį. Mat jie nėra eksponuojami pasauliniuose muziejuose, nėra žinoma apie reikšmingesnes šio autoriaus parodas. Dailininkas tikino nustatęs šių kūrinių vertę, remiantis savo autoritetu, profesinėmis žiniomis. Jo nuomone, aukštas meninis meistriškumas – tai sugebėjimas sukurti harmoniją, plastiką, mat kiekvienas meno kūrinys – didžiulė atsakomybė, reikia studijuoti dailę, mokytis piešimo, komponavimo pagrindų, nes kūrėjo išraiška reprezentuoja visą Lietuvą. Aukštas meninis meistriškumas dailininko kūriniuose pasireiškia sugebėjimu paišyti, komponuoti, ieškoti darnos ir harmonijos. Anot kalbėtojo, teisme nagrinėjama byla aptaria ne aukšto meistriškumo dailės darbus, o meno mėgėjo bandymus kurti.
A. Stasiulevičius teigė susipažinęs su specialisčių išvadomis, remdamasis savo autoritetu meno pasaulyje padarė kitokį vertinimą ir surašė pažymą. Teismo pasiteiravus apie aiškius vertės nustatymo kriterijus, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanotas kūrėjas negalėjo tokių pateikti. Mat, anot jo, menininkai, kūrėjai ir kritikai dažnai nesusikalba, kiekvienas meną vertina „iš savo varpinės“. Kas vienus piktina, kitiems – tai šedevras. Kūrėjui nepriimtinas lytinio akto su gyvuliais eksponavimas, estetinių emocijų nesukelia anksčiau minėtas vamzdis, tačiau yra menotyrininkų, kurie tai vertina. Jo nuomone, kiekvieną dailininko V. Moncevičiaus paveikslą galima būtų įvertinti ne didesne nei 50 Eurų suma. Mat drobė, rėmai ir teptukai kainuojantys nepigiai. Nepaisant to, mėgėjų darbai į prestižines parodas nepriimami. Labai didelę įtaką meno vertei turi ir pats dailininko žinomumas bei vardas.
Pažymą surašė per 2 valandas
Į teismo klausimą, per kiek laiko kūrėjas surašęs dailininko darbus įvertinančią pažymą, jis neslėpęs, jog užtrukęs dvi valandas. Jis buvo bendravęs ir anksčiau su dabar jau Anapilin iškeliavusiu menininku, jo matęs jo darbus. Nepaisant to, jog A. Stasiulevičius į meno vertintojų ekspertų sąrašus nepatenkąs, tačiau teigė, jog apie kūrybą suprantąs. Netgi gavęs žinių, jog Žemaičių dailės muziejus kelis palangiškio autoriaus darbus įsigijo už 43,5 Eur.
A.Stasiulevičius teismo salėje kalbėjo turįs pakankamai išprusimo pinigine išraiška įkainoti paveikslus, kadangi yra ilgametis Dailininkų sąjungos komisijos narys, dalyvaudavo įsigyjant, perkant įvairių autorių darbus ir akcentavo, jog Vilniuje ar kitose pasaulinio lygio galerijose mėgėjų darbai neįsigyjami.
Teismas teiravosi, ar A. Stasiulevičius pažymą išrašęs laisva valia, ar už pinigus. Liudytojas akcentavo, jokių pinigų negavęs, o pažymą surašyti paprašiusi menotyrininkė Marija Nijolė Tumėnienė. Anot menininko, kai kurie dailėtyrininkai pasidavę postmodernizmui, remiasi abejotinais, egoistiniais kriterijais. Jo manymu, profesionalumas įgyjamas darbu, besimokant, o mėgėjas negali pakankamai gerai įvaldyti kūrimo technikos.
Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs apygardos teismas atmetė abu apeliacinius skundus ir nurodė, kad vien fakto, kad paveikslai buvo rasti pas kaltinamuosius, nepakanka nusikalstamai veikai konstatuoti, nes būtina nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė, ar asmuo suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo. Iš byloje ištirtų įrodymų nustatyta, jog kaltinamoji – dailininko sesuo – buvo tas asmuo, kuris nuolat rūpinosi jo sveikata, gerove, jo tapomų paveikslų laikymu, apsauga, siekė paveikslus eksponuoti parodose, būtent jai buvo patikėta sudaryti sutartį su dirbtuvėmis, kur buvo laikomi menininko darbai. Moteris taip pat turėjo teisę įeiti į patalpas, kuriose buvo laikomi paveikslai, nes turėjo patalpų raktus. Teismas pažymėjo, kad nors dailininko sesuo ir neturėjo duomenų apie paveikslų ir skulptūrų paveldėjimą, ji galėjo turėti pagrindo manyti, jog, pasiimdama paveikslus pagal velionio valią toliau puoselėti ir plėtoti jo kūrybą, elgiasi teisingai.
Pasak teismo, „atsiradus nesutarimų dėl paveikslų priklausymo dailininko seseriai, jie turėjo būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka, nes santykiai tarp jos ir mirusio dailininko dukters yra išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos konvertuoti į baudžiamąjį persekiojimą nebuvo jokio pagrindo. Ginčai dėl paveldėjimo teisės turinio, paveldimo turto apimties, pačios teisės paveldėti yra ne kas kita kaip civiliniai teisiniai santykiai, sprendžiami civilinio proceso tvarka. Šiuo požiūriu baudžiamasis teisinis persekiojimas dėl tokių santykių yra neteisėtas, kaip pažeidžiantis principą ultima ratio (paskutinė priemonė)“.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos, tačiau per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
