Yra įvykių, kurie tautos atmintyje, dvasiniame gyvenime išlieka šimtmečius, virsta legendomis ir perduodami iš kartos į kartą. Žalgirio mūšis, kuriam vadovavo Vytautas ir Jogaila – neeilinis istorinis įvykis. Istorikai mini, jog 1410 m liepos 15d trečiadienį, auštant, Jogaila su visa kariuomene pakilo ir išžygiavo iš Gilgenburgo. Tos pačios dienos rytą jis atvyko į lauką tarp Tanenbergo ir Griunfeldo kaimų. Ši vieta yra už pusšimčio kilometrų į pietvakarius nuo Olštino miesto Lenkijoje.
Neskubėjo statyti bažnyčių
Kas viliojo kryžiuočius į baltų kraštus? Oficialus pretekstas – stabmeldžių krikštas. Tačiau, kaip rodo šaltiniai, ginkluoti misionieriai neskubėjo statyti bažnyčių, neatsiuntė krikščionybės tikėjimo tiesas aiškinančių kunigų, neatnešė rašto. Riteriai pripažino teoriją, kad neapkrikštyta teritorija yra be Dievo palaimos ir niekam nepriklauso, atėjūnų, plečiančių teritorijas, veikla neatrodė, kad būtų panaši į krikščionybės stiprinimą. Jie siekė palengvinti pergalę intrigomis, ardė kilmingųjų vienybę, samdėsi mažamečių kilmingųjų vaikų grobikus, į krašto vidų atvėrė kelią politiniams prasiskverbėliams, kurie ėmėsi ardomosios veiklos, tarp gyventojų kurstė neapykantą ir sąmyšį, kėsinosi skriausti moteris ir vaikus. Aušo 1410m. Liepos 15-osios rytas. Magistras siekė, kad lietuviai ir lenkai išeitų iš miško priedangos ir pultų pirmi. Tačiau šie taktiniais sumetimais nusprendė neskubėti: vyriausias karo vadas Jogaila meldėsi, o sajungininkų kariuomenės vadas rikiavo pulkus. •Po trijų valandų nekantraujantis magistras pasiuntė Jogailai ir Vytautui du kalavijus, ragindami stoti į kovą. • Nesulaukęs puolant magistras įsakė mūšį pradėti. Geriausias savo kariuomenės jėgas jis mėtė prieš lietuvius. Jų gretas užliejo geležinė
riterių lavina.
Laidojami mūšio lauke
Rašytojas H. Senkevičius savo romane ( Kryžiuočiai“, 1900) vaizdingai perteikia kovos scenas. Jis pamini, kad kovojantys svetimšaliai labai nustebo pamatę žemaičių kovinius žirgus. Arkliai stojo piestu ir trypė parversdami ir trypdami dėl sunkių šarvų nejudrius riterius. Priešų link lėkė strėlės, kurias leido į medžius įlipę kariai. Kariai vilkėjo drabužius iš vilko kailio, staugė, kaip vilkai., akys degė kraujo troškimu. Kova buvo tikros skerdynės. Kovotojai elgėsi žiauriai, nes puikiai žinojo, kad negali tikėtis pasigailėjimo, jei sudrebėtų ranka. Daug diskutuojama dėl manevro, kai Lietuvių kariai atsitraukdami išardė priešo rikiuotes. Vieni mano, kad tai įvyko stichiškai, kiti, kad tai buvo suplanuotas, kovose su mongolais matytas manevras. Išsisklaidžiusius, bėgančius priešus žemaičiai, lenkai, samdiniai iš kitų kraštų sugauti buvo žiauriai žudomi, netrukus prasidėjo nedraudžiamas plėšikavimas karo lauke. Jo nedraudė, bet statinės su stipriausiais gėromais buvo naikinamos. Už netiksliai vykdomus ar ignoruojamus įsakymus grėse mirties bausmė. Po mūšio buvo keliamos įspūdingos laidojimo mišios. Rastieji aukšto rango ordino kovotojai, apvilkti raudonais apdarais, suvynioti baltomis paklodėmis – gabenami į Marienburgą. Kiti tiek savieji, tiek priešai atlaijkius trejas mišias buvo laidojami čia pat mūšio lauke.
Drąsi tauta – stipri valstybė
Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių, tapęs Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių. Žalgirio mūšis – tai svarbus Lietuvos istorijos įvykis ilgoje kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais epopėjoje. Valstybingumo kūrimas, savo identiteto, nepriklausomybės ir vertybių gynimas visais laikais buvo ir tebėra nuolatinis kasdienis mūšis, jis neįmanomas be tradicijų puoselėjimo, savo žemės, kalbos ir tvirtos šeimos.
Žalgirio mūšio vietoje:
