O kas pasakys, kad ežero vanduo negali švytėti? Ryte, jį nudažo pirmieji saulės spinduliai. Šviesus ir toks ypatingai skaidrus jis dailininko Zenono Šteinio paveiksle. Nejau ežeras negali nurausti? Vištytis žaidžia pirmaisiais saulės spinduliais. Menininkas jį mato ne mėlyną, ne pilkšvą, ne apniukusį, o gelsvai rausvą, skaidrų, permatomą, šviesų. Saulė nudažo vandenį ypatinga spalva. Jis skleidžia šilumą. Ežeras bunda ryte, stebindamas savo spalvomis.
Aušta
Paveiksle užkoduoti simboliai kūrėjui tokie brangūs ir artimi. Tai Saulė ir Aušra. Galbūt antrosios žmonos ir mylimos dukters vardai įkvėpė dailininką lieti akvarele šviesius paveikslus, kuriose daug saulės spindulių, atrodytų lyg čia pat rytą pasitinka aušra. Vieniems gyvenimas teka tarsi upė be didelių kliūčių, retkarčiais sustodama ties mažais akmenukais, kitiems – atvirkščiai – upė sunkiai skinasi kelią, kad ir kiek dėtų pastangų. Bet kokia mintis, veikla, svajonė ir tikslas, kurie padeda mums irtis gyvenimo valtimi, kyla iš milžiniško išminties šaltinio. Aušta. Šviesiame ežere – sustojusios rymo valtys. Jos stovi, laukia prabusiančių žmonių. Gaiviame Vištyčio vandenyje atsispindi valčių šešėlis. Dailininkas nebijojo gyventi akimirkomis, ieškoti amžinybės atspindžių, įsiklausyti į gyvenimo tėkmę, ieškoti savosios būties. Akvarelėje laikas sustojęs. Medinės valtys supasi tyliame vandenyje, kuriame atsispindi ryškus jų šešėlis.
Gebėjo įžvelgti šviesiąją pusę
Jo akvarelėje Vištyčio ežeras tarytum klausia: – o gal vertėtų semti išmintį, lyg ežero vandenį ir laistyti ja savo kasdienybę, išgirsti ką byloja gamta, saulės nutviekstas vanduo, įsiklausyti ką tik pasėtų dygstančių išminties daigelių?.. Zenonas dirbdavo net ir naktimis, visiškai nesirūpino savo sveikata, tuokėsi ir skyrėsi kaip ir dauguma menininkų… Jis nevengė miesto šurmulio, bet grįžimas namo – jam buvo brangiausia patirtis. Name M. Mažvydo gatvėje, Kybartuose, jis gimė, užaugo. Gerai pažinojo Vištyčio apylinkes. Namai, ir netoliese esantis ežeras jam buvo galo brangus. Kybartuose jis leido vaikystę, ilsėjosi nuo miesto triukšmo, kūrė. Jis buvo geras piešėjas, puikus karikatūristas, animacinių filmų kūrėjas, o kartu ir mąstytojas, jautri siela, kurią skaudino viso pasaulio negandos, neramino nuolatinis skubėjimas, nenusisekę santykiai. Nepaisant to, jis į pasaulį žvelgė tyromis akimis, gebėjo pamatyti šviesiąją gyvenimo pusę visur ir visada. Jis sąmoningai liejo šviesias akvareles.
Nesutepta
Šteinys gebėjo sieti filosofijos, psichologijos elementus su satyra ir humoru, perteikti žmogaus egzistencinės prasmės paieškas. Kiekvienas jo paveikslas yra prisodrintas begalinės prasmės. Z. Šteinio kūrybos esmė – visada išlikti laisvam kūrybiniame procese, vengti banalumo, kūriniuose atskleisti tai, kas tau, kaip kūrėjui, svarbiausia, išgyventa, išskaudėta. Kiekviename jo paveiksle – dalelė kūrėjo asmenybės. Jo filmų personažai – besiblaškantys gyvenimo verpetuose, ieškantys, siekiantys, kovojantys, besiaukojantys – galbūt autorius tapatindavo tai su savimi, tačiau tapyba šviesi, skaidri, kiaurai permatoma, nesutepta. Visa dailininko gyvenimas – nesibaigiantis maištas. Kad ir kokioje santvarkoje žmogus gyventų, tik su laisva siela gali sukurti tikrus meno kūrinius. Be to, Zenonas turėjo ir asmeninių išgyvenimų, nors visada buvo apsuptas draugų, bet jautėsi vienišas. Labai jaudinosi dėl nesančio ryšio tarp jo ir dukros. Dailininkas iš pirmo žvilgsnio buvo laisvas, nepriklausomas žmogus, besiblaškantis gyvenimo sūkuryje, o vidinis pasaulis linko į gelmes. Jis buvo vienišas žmonių apsuptyje, tik gamtoje atsigaudavo jo siela.
Kalba mistiška spalva
Čia, gamtoje jis surasdavo tikrąjį save, su nuskaidrėjusia siela ir gyvenimo patirtys, nusivylimai klaidos pasitraukdavo, palikdavo jį ramybėje. Nušvisdavo siela , o tokio nušvitimo akimirkomis iš atminties išplaukdavo gražiausias pasaulis, tas rojus iš kurio išvijo gyvenimas, bet jis liko ilgesio vizijose. Vištyčio apylinkės – tai ta gamta, kuri anksti pažadino grožio pajautimą, norą kurti ir tikėti ateitimi. Gamta menininkui atrodo sakrali, patraukli stebuklinga ir jis pats pasijunta tauresnis. Jei tapyba labiau perteikia mintis, matytą realybę, tai akvarelė leidžia pafantazuoti, kurti lyrišką nuotaiką. Ežeras, valtys nutapytos gana realistiškai, tačiau fono spalva paveikslui suteikia gyvumo, veikia fantaziją, žiūrovas jaučia, kad tas peizažas autoriui svarbus ir brangus. Paveikslo realybė – tai kas matoma įkvėpimo metu. Sielos jausmingumas suteikia aplinkai ypatingo švytėjimo, tokia vizija matoma tik, mąstant apie kažką itin brangaus. Ta šviesa tai gimtinės meilės, nutolimo nuo artimųjų žmonių ir jų ilgesio, o gal vienatvės atspindys. Paveiksle dominuoja ne detalės, ne paveikslo siužetas ar kompozicija, bet tik nepaprasta spalva, kurioje telpa gausi simbolika, per kurią kalba ežeras.
Apie dailininką
Z. Šteinys gimė 1946-ųjų liepą Kybartuose. 1971 m. jis Kaune baigė S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 m. – aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje. Kartu su šiuo menininku Lietuvos kino studijoje dirbo ir kūrė garsus animatorius Ilja Bereznickas (filmuko „Baubas“ kūrėjas).
Pasak draugų ir kritikų, Z. Šteinys buvo puikus karikatūristas ir piešėjas. Jo pieštos karikatūros pelnė daugybę apdovanojimų – nuo „Auskarų“ balandžio 1-osios proga rengtose kasmetinėse parodose Lietuvoje iki premijų bei diplomų Skoplėje, Taline, Trente, Prahoje.
Z. Šteinys dalyvavo daugiau kaip 70-yje tarptautinių karikatūros parodų, surengė septynias personalines karikatūrų parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Krokuvoje (Lenkija), Visbyje (Švedija). Menininkas yra vadinamas vienu geriausių Lietuvos karikatūristų.
Pirmasis Z. Šteinio filmukas – jo diplominis darbas „Buvo buvo, kaip nebuvo“. Žaismingas, novatoriškas ir nepaklūstantis iki tol gyvavusiems animacijos dėsniams filmas, pasak kritikų, nubrėžė kryptį į naują stilių ir nepriklausomybę. Jame jau tada buvo panaudotas trispalvės motyvas.
