Ežeras, gali būti tykus, audringas, o kartais raminantis, guodžiantis liūliuojantis, platus. Natūralu, kad vandens, kaip vieno iš keturių pirmapradžių elementų, suvokimas ir įprasminimas aktualus ir mene. Vištyčio ežeras, vaizdingos apylinkės aplink jį, neabejotinai įkvėpė daugelį kūrėjų. Vienas jų – Lietuvos dailininkas, kolekcionierius, visuomenės veikėjas, Lietuvių dailės propaguotojas, parinkęs net Lietuvos vėliavos spalvas – profesorius Antanas Žmuidzinavičius.
Susilieja su dangumi
Vištyčio ežeras – vieta, įkvėpusį didį kūrėją, kalbėti sielos kalba, kviesti visus branginti savo kraštą, nes jis ypatingai gražus. Nuo seno žiūrėdami į vandenį, lietuviai analizavo žvaigždes, spėjo orus, šalia vandens telkinių kūrėsi pirmosios žmonių gyvenvietės. 1937-aisiais metais sukurtame A. Žmuidzinavičiaus peizaže „Vištytis“ – ramus, jis tyvuliuoja atspindėdamas giedro dangaus žydrynę ir nostalgiškai tyli. Dailininkas į vandenį žiūri iš viršaus, rymodamas šalia žaliaskarių eglaičių ir pušelių. Paveikslo koloritas sodrus, potėpis lengvas, etiudinis. Arčiau kranto – vanduo lyg balkšvas, visiškai šviesus, toliau melsvėja, o horizonte – susilieja su dangumi. Tolumoje matosi gyvenvietė. Ji rami, be žmonių, garsų, be jokio miesto šurmulio, skubėjimo. Atrodytų, lyg kitame ežero krante dar nenubudęs miestas. Nutapytas tikroviškas peizažas, kuriame matosi auganti žolė, lyg gyvos ežerui moja žaliaskarių eglaičių šakos, pušų kamienai – spalvos ir šešėlių pagalba išgauta apimtis, tarytum nori juos apglėbti. Pirmame paveikslo plane medžiai: eglės, pušys, o antrame – Vištyčio ežero vanduo, kuris horizonte susilieja su dangumi. Pro pušis skverbiasi melsva spalva, tolstanti link horizonto, ežero ir dangaus susiliejimo erdvės. Iš toliau link tolumoje vos įžiūrimo miesto atsklinda šilta geltona spalva. Tai svajonės polėkio simboliai. Vaizdas matomas, būnant čia ir dabar, o svajonė veržiasi kažkur į tolius, nepažįstamas erdves.
Įkvėpimo ieškojo gamtoje
Pasaulis yra be galo įvairus ir spalvingas. Kiekviename reiškinyje yra tamsios ir šviesios pusės, tačiau kartkartėmis imame jų nebepastebėti. Ežeras – atrodytų lyg paprastas vandens telkinys. Jis gali būti mistiškas, pasislėpęs po paslaptingu rūku, atspindintis debesis, traukiantis, gaivinantis, vėsus. O kas slypi jo gelmėse? Ar į jas patenka saulės šviesa, ką kalbasi jame gyvenančios žuvys? Natūralu, kad vanduo – lyg pirmasis veidrodis. Jame matoma tikrovės atspindys. A. Žmuidzinavičius Vištytį mato skaidrų. Gausybė A. Žmuidzinavičiaus peizažų, liudija jo romantišką polėkį įkvėpimo ieškoti gamtoje, tėvynės meilę, tautiškumo suvokimą. A. Žmuidzinavičius aktyviai dalyvavo ne vienoje visuomeninėje organizacijoje. Jo kūrybinio kelio pradžia sutapo su nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjūdžiu – jis vienas iš pirmųjų Lietuvių dailės parodos 1906-1907 rengėjų.
Brandus darbas
„Vištyčio ežeras“ – brandaus tapytojo darbas, sukurtas tuomet, kai dailininkui buvo šešiasdešimt vieneri. Menininkas, apkeliavęs daugelį pasaulio kraštų: Vakarų Europą, JAV, skaitydamas paskaitas apie atgimstančią Lietuvos dailę tenykštėms lietuvių bendrijoms, rinkęs aukas lietuvių tautos namams, visada brangino savo gimtąją Lietuvą, jos gamtą, žmones ir kultūrą vaizdavo ir savo paveiksluose. Jis suvokė, kad žmogų unikaliu daro tik savosios esmės, tikrosios savo prigimties, šaknų suvokimas. Tad ypatingą reikšmę jo kūryboje įgyja lietuviškos gamtos peizažai. Tikriausiai neatsitiktinai A. Žmuidzinavičius, prieš pat savo šešiasdešimties metų jubiliejų, dar 1936 -aisiais metais „Trimito“ žurnale pasisakė: „Įdomiausias mano gyvenimo tarpas – tai jaunystė. Mano tėviškė – Dainavos šalis. Ją prisiminus, širdį užlieja kaitrių jausmų banga. Tėviškės aplinkuma ir ją gaubiąs dangus mano kūryboje suvaidino nepaprastai didelį vaidmenį. Taigi nesistebėkite, jei aš į tėviškę žiūriu kaip į didelę dvasios šventenybę“. Natūralu, kad jo drobėse – širdžiai mieli tėviškės peizažai, atgimę vaikystės prisiminimai, jaunystės takeliai.
Gamta – sakrali
Žmuidzinavičiaus lyriškai sielai visa gamta buvo ypatingai sakrali, šventa, didžiulės pagarbos verta vieta, įkvėpimo šaltinis. Jis buvo vienas iš visuomenininkų, kuris dalyvavo parenkant Lietuvos vėliavai spalvas. Jo paveikslai giedri, peizažai alsuoja ramybe tyla. Tačiau ši tyla ypatinga, ji kviečia pažinti savo kraštą, ieškoti dvasingumo, grožio, tautiškumo apraiškų. Tėviškė dailininkui – visas pasaulis. Pušų žaluma, ežeras, atspindintis giedrą padangę. Vaikystės prisiminimai, čia praminti takai, tai yra gija vienijanti šio krašto žmones, daranti mus gyvus, unikalius ir reikšmingus pasaulyje. Kūrėjas savo darbais, gyvenimu ir kūryba liudijo tėviškės meilės, tautiškumo svarbą kiekvieno lietuvio gyvenimui, o Vištyčio ežeras – lyg neišsenkantis ramybės ir atgaivos šaltinis, atgijo jo peizaže.
