Klasėje – septyni mokiniai. Jie jau seniai baigę mokyklą, įgiję aukštąjį išsilavinimą ir patys dirba su vaikais. Dalykas, kurio jie mokosi, – valstybinė lietuvių kalba, kuria iki šiol prabyla toli gražu ne kiekvienas visaginietis. Mokiniais tapę Visagino gyventojai neslepia gerokai vėluojantys, gal net ir tris dešimtmečius, toks supratimas itin sustiprėjo pastaraisiais metais. Neretas į kursus eina aštuntą ar dešimtą kartą, bet sunkiai persilaužia.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
„Aš dirbu ir gyvenu Lietuvoje. Mes gyvename Lietuvoje, todėl turime mokėti lietuvių kalbą“, – kodėl vaikšto į lietuvių kalbos pamokas, paaiškino visaginietė fortepijono mokytoja Nina Bacienė.
Ji, kaip ir kiti jos bendramoksliai, dirba Visagino kūrybos ir menų akademijoje, ugdo vaikus. Čia pat, perpiet, ir vyksta lietuvių kalbos pamokos.
Nina: jūs manęs klausiate lietuviškai ir aš galiu atsakyti lietuviškai
Nina užtikrintai į klausimus atsakinėja tik lietuvių kalba. Tačiau ne visi jos kolegos gali tuo pasigirti.
Kai N. Bacienė atvyko į Lietuvą 1980-aisiais, kone visi mieste kalbėjo rusiškai. Dirbdama Švenčionyse mokykloje, kur vaikai kalbėjo lietuviškai, ji aiškiai suprato turinti išmokti valstybinę kalbą.
Laikytis užsibrėžto tikslo skatino ir žmonės, kuriuos ji sutiko profesiniame kelyje, tarkim, bendrystė su kompozitoriumi Leonu Povilaičiu.
Aš labai džiaugiuosi, kad jūs manęs klausiate lietuviškai ir aš jums galiu atsakyti lietuviškai.
N. Bacienė
N. Bacienė tikra, kad sėkmingai mokytis lietuvių kalbos, ypač vaikams, galima integruojant kalbą į menų pamokas.
„Aš labai džiaugiuosi, kad jūs manęs klausiate lietuviškai ir aš jums galiu atsakyti lietuviškai“, – šypsojosi Nina.
Ji sakė niekada nejutusi priešpriešos iš lietuvių tiek dėl to, kad ji baltarusė, tiek dėl to, kad kadaise nemokėjo lietuviškai.
„Niekada to nebuvo, visuomet draugiškai bendravome. Juk žmonės supranta, kad aš – baltarusė, jokių problemų“, – patikino visaginietė.
Klavdija: gerai, kai lietuviai su manimi kalba lietuviškai
Renginių režisierė Klavdija išsyk prisipažįsta nelabai gerai kalbanti lietuviškai. Prieš trisdešimt metų visaginietė išlaikė antros kategorijos lietuvių kalbos egzaminą, tačiau vėliau į priekį nepasistūmėjo.
„O dabar mokausi, kad tobulėčiau. Man labai reikia lietuvių kalbos ir ji man labai patinka. Jau trisdešimt metų, kaip mokausi kalbėti lietuviškai. Rašau lietuviškai, verčiu, bet kalbėti sunkiau. Bėda ta, kad nelabai turiu su kuo kalbėti lietuviškai, tik darbe. Darbe prašau visų, kad su manimi kalbėtų tik lietuviškai, bet jei išsigąstu, tai išvis susipainioju“, – pramaišiui lietuviškai ir rusiškai pasakojo Klavdija.
Tiesa, ir rusų kalba jai nėra gimtoji, moteris kilusi iš Baltarusijos. Sako, galinti kalbėti ir ukrainietiškai, ir šiek tiek vokiškai.
„Bet labai stengiuosi kalbėti ir lietuviškai. Netgi apgailestauju ir gėdijuosi, kad negaliu kalbėti lietuviškai taip, kaip norėčiau. Stengiuos visaip kaip šį barjerą įveikti. Kasmet lankau kursus. Esu labai dėkinga, kai lietuviai su manimi kalba lietuviškai, neskuba, supratę, kad prastai moku, su manimi kalbėti rusiškai.
Žinote, turiu tokią problemą: kalbu lietuviškai, kalbu kalbu kalbu, ir staiga pritrūksta žodžio, tada susijaudinu ir pereinu į rusų kalbą, nes bijau toliau kalbėti. Arba supratusi, kad kažką ne taip pasakiau, sutrinku ir nebekalbu lietuviškai“, – savo bėdomis pasidalijo visaginietė Klavdija.
Vladimiras: mokausi, kad gaučiau kategoriją
Vladimiras neslepia – lietuvių kalbos jis mokosi, kad galėtų pelnyti trečią kalbos mokėjimo kategoriją. O kasdieniame gyvenime valstybinės kalbos jam nereikia.
„Prieš dvidešimt metų mokytojams reikėjo tik antros kategorijos, o paskui sugalvojo, kad reikia trečios. Kai atvažiavau, iškart pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir išlaikiau pirmos kategorijos egzaminą. Po šešių mėnesių pelniau antrąją kategoriją. Jei man tuomet būtų pasakę, kad reikia trečios, būčiau tęsęs mokslus ir ją gavęs“, – savo istorija dalijosi Laivų modeliavimo laboratorijos vadovas Vladimiras.
Jis didžiuodamasis pasakojo, ko moko vaikus: „To, ką mes darome, nėra niekur kitur Lietuvoje“, ir pakvietė į savo valdas, kuriose – galybė įvairiausių laivų modelių.
Tatjana: valgau duoną lietuvišką, todėl turiu mokėti ir lietuvių kalbą
„Man labai patinka lietuvių kalba, todėl jos ir mokausi. Jei aš gyvenu Lietuvoje ir valgau duoną lietuvišką, man jos reikia“, – savo argumentus dėstė Tatjana.
Skirtingai nei kiti, ji sakė turinti galimybių ne tik darbe kalbėtis lietuviškai.
„Turiu lietuvių draugų, su jais kalbamės lietuviškai. Kartais, žinoma, kamuoja kompleksai, bet reikia kalbėti, gerai suprantu, kad reikia. Ir pas gydytoją nuvykus reikia lietuvių kalbos, ir parduotuvėje“, – sakė dailės mokytoja Tatjana.
Pigesnius kursus išgraibsto akimirksniu
Lietuvių kalbos mokymų Visagine poreikis visuomet justi, sako Visagino švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Birutė Stefanskienė. Ypač jis išaugo pavasarį. Šiuo metu tarnyba nuo metų pradžios yra sudariusi 165 sutartis mokytis lietuvių kalbos.
„Žmonės skambina ir teiraujasi dėl kursų. Kas tie žmonės? Dalis – iš atominės elektrinės, kur iš dirbančiųjų su dokumentais reikalaujama jau aukštesnės kalbos mokėjimo kategorijos. Dalis – atvykusieji į mūsų miestą neseniai. O labiausiai nori mokytis ukrainiečiai. Pastarieji įsitvirtina mūsų mieste, dirba. Tai ir mokytojai, ir gydytojai, ir degalinių darbuotojai. Ukrainiečiams darbas yra variklis mokytis lietuvių kalbos, jie nuoširdžiai mokosi“, – apibūdino B. Stefanskienė.
Ji pasakojo, kad kai plataus masto karo Ukrainoje pradžioje Visaginas sulaukė pirmųjų ukrainiečių, jie išsyk sukruto ieškotis lietuvių kalbos pamokų. Tarnyba tuomet sulaukė dvidešimties mokinių ir jų gretos vis plėtėsi. Neilgtrukus VŠPT turėjo šešias ukrainiečių grupes iš beveik šimto žmonių.
„Dalis po mokymų iš pirmo karto išlaikė pirmąją kategoriją. Labai gabūs žmonės. Ir jų noras neužgeso, jie tęsia mokytis, kai kurie kartoja kursą“, – gyrė B. Stefanskienė.
Tačiau, žinoma, daugiausiai tarp besimokančiųjų – Visagino senbuviai. B. Stefanskienė sakė, kad kartais visaginiečiams keblumų sukelia kursų kaina. 90 akademinių valandų programa atsieina 135 eurus. Tiesa, tarnybai gavus paramą, kursai atpinga, o tuomet nusidriekia ilgos eilės prie mokytojų kabinetų.
„Bendradarbiaujame su Valstybine kalbos komisija, ji labai geranoriška mums. Tad mokymai išeina pigūs. 120 valandų programa kainuoja vos 40 eurų. Žmonės tuomet labai džiūgauja. Jie gaudo tokias galimybes“, – aiškino metodininkė.
Jai pritarė ir tarnybos vadovė Eleonora Dutkevičienė.
„Visaginiečiai laukia tokių kursų. Net nespėjus paskelbti viešai, užsipildo grupės. Jau svarstėme, kad gal reikėtų mažinti mokinių skaičius, nes kai per daug, mokymų kokybė kenčia. Bet žmonės ateina, prašo, kad gal kaip nors priimtume“, – kalbėjo E. Dutkevičienė.
Ji sakė, kad mokytis panorsta visaginiečiai nuo 23 iki 80 metų. Tarkime, per karantiną E. Dutkevičienė mokė 78 metų moterį, kaip prie pamokos prisijungti per nuotolį.
Būna, kas ateina ne dėl pažymėjimo, o dėl savęs
Į pamokas skuba ir vietos vaistininkai, ir prekybos tinklų darbuotojai, ir atominės jėgainės specialistai. VŠPT turėjo ir amerikietį mokinį – jis į pamokas važinėjo iš Palūšės.
Pagrindinis visų mokinių argumentas – darbe reikia mokėti lietuvių kalbą.
„Kažkas įsidarbino grožio salone, kažkas pretenduoja į pareigas kokioje nors įmonėje. Bet yra ir tokių, kurie ateina ne dėl pažymėjimo, pasisako norintis laisvai lietuviškai kalbėti, jaučiantis diskomfortą, kad nemoka, nesusikalba. Pažįstu moterį, kuri dažnai pas gydytojus Vilniuje važinėja, o jie nekalba rusiškai, tad kažkas iš personalo turi vertėjauti“, – apie visaginiečių priežastis pagaliau prabilti valstybine kalba kalbėjo E. Dutkevičienė.
Mokytis ateina ir iš užsienio grįžę jauni visaginiečiai – sako svetur nevartoję lietuvių kalbos, tad primiršę kalbėti.
Neseniai kursus baigė grupės, kurios mokėsi kalbos aukščiausiu lygiu. Šie mokiniai, sakė pedagogės, valstybine kalba šneka laisvai. Bet net ir mokančius gana gerai kalbėti lietuviškai, VŠPT kviečia į bendravimo ir įgūdžių tobulinimo grupes.
Pedagogės: tik noro reikia
Pedagogės nelinkusios sutikti su vietos žmonių skundais, kad net pramokus lietuvių kalbos, Visagine nėra su kuo ja kalbėtis, tad nesipraktikuodami pamiršta ko išmokę.
„Tik noro reikia. Turėjome labai gražų pavyzdį. Prieš trejus metus atvažiavo jauna mokytoja iš Baltarusijos, dirba progimnazijoje, nė žodžio lietuviškai nemokėjo. O dabar puikiai kalba. Ji gali kur nori apie ką nori su kuo nori susikalbėti lietuviškai. Turėjome ir dar vieną moterį, ji dirba komunaliniame ūkyje, lankė visus įmanomus kursus. Susitikus ji kalba tik lietuviškai. Tad daug kas priklauso nuo žmogaus požiūrio“, – kalbėjo metodininkė B. Stefanskienė.
„Kartais žmonės patys ignoruoja lietuvišką kalbinę aplinką, juk galima lietuviškai kalbėti parduotuvėje, savivaldybės įstaigose, su gydytoju“, – pridūrė E. Dutkevičienė.
Ji sakė, kad didelis iššūkis Visagine ir surasti lietuvių kalbos mokytoją. Pedagogai, kaip ir kitur šalyje, – didelis deficitas.
