Trečiadienį, birželio 14 dieną visa Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną. Renginiuose dalyvavo ir VšĮ Plungės atviras jaunimo centras. Su jaunimu apie tremtinius ir to meto skaudžius žmonių likimus sutiko pabendrauti kraštotyrininkas Petras Turskis, kuris kiekvieną vasarą atvyksta į Rietavą, Spraudžio kaimą, savo giminės ištakų ieškoti. Jis nepasididžiavo ir maloniai sutiko apsilankyti ir Plungės atvirame jaunimo centre.
Prisiminimai masinių trėmimų kontekste
Ne kiekvienam pasiseka nuvykti į pasimatymą prie kapinių, o štai VšĮ Plungės atviro jaunimo centro direktorė Dana Lukauskienė su kraštotyrininku Petru Turskiu ten ir susitiko. Rietavo kapinėse taip pat ilsisi gausus būrys žmonių, kurių likimus paveikė tremtis ar laisvės kovos. Anuomet, birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo. Iš Plungės galėjo būti ištremta daugiau nei 4000 žmonių.
Trispalvis kaspinas – atminties ženklas
P. Turskis rodė kapą, kuriame ilsisi 1944 iš pasalų nukauti laisvės kovų dalyviai. Vienas jų – Pranas Budraitis. Jis organizavo bene stipriausią – Telšių Lietuvos Laisvės Armijos Vanagų rinktinę , buvo LLA Telšių apylinkės štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Liepos–rugpjūčio mėn. suformuota 10 rinktinės kuopų (Telšių, Nevarėnų, Alsėdžių, Plungės, Rietavo, Tverų, Žarėnų, Varnių, Janapolės ir Luokės), rugsėjį rinktinė (iki 300 „vanagų“) suskirstyta į 2–4 kuopas jungusius batalionus. Stovykla buvo įrengta Platelių-Sateikių miškuose (6 km nuo Platelių rytiniame ežero krante) Čia telkėsi ne tik Telšių rinktinės Vanagai, rugpjūčio 2 d. gavę įsakymą atvykti 10 dienų apmokymams, bet ir pasitraukę iš kitų LLA rytų apygardų ar rinktinių partizanai bei naujokai. Stovykloje pradžioje susitelkė apie 400-500, vėliau iki 250 žmonių, padalytų į kuopas, būrius ir skyrius. Tą patį mėnesį dalinių vadų pasitarimuose rinktinės nariams nurodyta įsirengti slėptuves, praeinant frontui jokių kovos veiksmų nesiimti, o frontui nutolus – pradėti slapta likviduoti komunistus, sovietų valdžios pareigūnus ir aktyvesnius sovietinių okupantų kolaborantus. P. Budraitis, kartu su aštuoniolikmečiu sūnumi Eduardu Budraičiu žuvo, patekę į rusų diversantų pasalą. Jų kūnai rasti masinėje kapavietėje su Ignu Kontrimu ir Antanu Gailiūnu.
Išniekintas Rietavo aikštėje
Kaip pasakojo kraštotyrininkas, Rietavo kapinėse ilsisi ir Zigmas Kalikas, kurio kūnas buvo išniekintas Rietavo aikštėje. Anot P. Turskio, karo pabaigoje NKVD veikė Endriejave, o Zigmą Kaliką išaiškino ir surengė jam pasalą Pupšių kaime, jį nušovė, o vėliau atvežė į Rietavą ir pametė. Na, o Venckaus Bronislovo ir jo draugų palaikai atsidūrė Rietavo kapinėse po S. Gudausko palėpėje atrastos iškalbingos nuotraukos. Šioje kapavietėje palaidoti 6 kūnai. Istorinėje fotografijoje matome, kad kai kurie jų nurengti, be batų. Matyt rezistencijos kovų laikotarpiu batai buvo didelė vertybė, tad okupantai juos nusavindavo. ,,Anuomet kovojantieji algų negaudavo, ką norėdavo, tą ir pasiimdavo“, – pasakojo jaunimui Petras.
Zigmo Kaliko kapas Rietave
Mirė vos keliems žingsniams likus iki tėviškės
Aplankytas ir Algirdo Šerėno kapas. 1941 m. kartu su tėvais ištremtas iš Lietuvos. Jo tėvas žuvo Kraslago lageryje, o motina su sūnumi ir dukra tremtyje gyveno 1946 m. Algirdas nelegaliai grįžo į gimtinę, bet buvo suimtas ir vėl grąžintas į Sibirą. Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, bet apie 1990 m. įsijungė į Atgimimo sąjūdžio veiklą: lietuviškoje spaudoje ėmė skelbti straipsnius apie valstybingumą, patriotizmą, pilietinę atsakomybę. Savarankiškai tyrė Stalino laikų lagerių istoriją Komijoje, šiomis temomis išleido keletą knygų. Fiksavo sovietinių struktūrų nusikaltimus, siekė aprašyti sovietų lagerius, aprašinėjo tremtinių gyvenimą. Jo raštuose minimos ne tik lietuvių kančios, bet ir lenkai, ukrainiečiai ir kitų tautų žmonės, kurie anuomet buvo tremiami. Jis užfiksavo savo šeimos sutiktus žmones tremtyje, kaip antai Pliateriai, Stulginskis ir jo žmona Ona, aprašytas Maironio sesers tragiškas likimas. Pasakojama, kad duona, anuomet būdavusi didžiausia vertybė. Žmones tremtyje žūdavo nuo dizenterijos, išsekimo, plaučių ligų, šachtose. Daug gyvybių nusinešė šiltinė, buvo ir bandančių pabėgti. Jie dažnai būdavo sugaunami ir nužudomi, nušaunami. Pasak P. Turskio, A. Šerėnas grįžęs į Lietuvą, labai norėjo aplankyti tėviškėje Skroblės kaime. Užsuko pas draugus Rietave, ten užsilaikė ir mirė nepasiekęs savo gimtinės Rietave, iki užsibrėžto tikslo buvo likę vos keli žingsniai. Prisimintas Rietavo sąjūdžio metraštininkas, a.a. rietaviškis tremtinys Vaclovas Salys.
Plungės atviro jaunimo centro jaunuoliai noriai klausėsi įtikinančių Petro pasakojimų apie tremties ir rezistencijos kovas, žmonių kančias tremtyje ir baisų to meto laikmetį, o jaunimo centro darbuotojai tremtinius pagerbė ir Plungės miesto savivaldybės inicijuotoje akcijoje „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“, kur buvo skaitomos tremtinių pavardės, uždegamos jiems žvakutės.
PAJC inf.
https://www.facebook.com/plungesajc.lt
