Tai ne vaizdingas posakis. Kalbu apie tikrą keturkojį. Kartais ilgiuosi jo, gailiuosi, kad jis nepritapo mūsų šeimoje. Mano mama labai mėgo kates ir balandžius. Kai ji išeidavo pasėdėti kieme ant suoliuko, tuoj lyg iš po žemių išdygdavo būrelis kačių. Su ta kačių brolija vykdavo tikri detektyvai. Mano mama ir jos draugės, kur nors nuošaliame kampelyje padėdavo lakalinę. Kaimynės ieškodavo, rasdavo, panaikindavo. Dabar tame kieme pastatyta stoginė katėms šerti.
Kai jai liko ne daug laiko džiaugtis saule, dangaus mėlyne, ji žmogaus su negale vežimėlyje mėgdavo sėdėti balkone, o prie jos be baimės skrido balandžiai. Su gyvūnais ji kalbėdavo žemaitiškai, anot jos taip jie geriau suprantą, tarmiški žodžiai juos nuteikią draugiškai. Mamos nebėra. Bet, kai sutinku buvusius kaimynus, jie vis dar prisimena jos prisirišimą prie kiemo kačių. Ji puikiai sutardavo su mano mokyklos drauge, kuri turėjo porą kačių ir šunį. Moteris negalėjo niekur išvykti, nes nebuvo, kur padėti „šeimynos.“
Dabar gyvenu kaimo gyvenvietėje, turiu katiną ir šunį. Specialiai neieškojau, kur įsigyti Džepsį ir Ciką. Cikai vardą parinkau, kai toks protingas vaikas man paaiškino, kad gyvūnai mėgsta garsus c ir dž. Tiesa, Džepsis, kai pasirodė mano akiratyje, jau turėjo vardą. Ciką man padovanojo toks linksmuolis kaimynas įkurtuvių proga. Gaila, jo nebėra.
Džepsio likimas savotiškas. Jo šeimininkė turėjo kalę ir tris ūgtelėjusius jos šuniukus. Matyt toks būrys keturkojų erzino kaimynus, o ir pašaro tokiam būriui reikia. Ji nusprendė tą būrį mažinti. Pirmas bandymas buvo nemalonus ir dvelkiantis šalčiu. Kalė įkišta į menką maišą buvo įmesta į kūdrą. Maišą ji perplėšė ir plūduriavo lediniame vandenyje, iš visų jėgų stengdamasi išlikti paviršiuje. Kalytę pamatė dora gailestinga senutė, ištraukė iš vandens, parsinešė namo šildė ir džiovino fenu. Sužinojo senutės draugės, ėmė visur teirautis – kieno tas gyvulėlis. Ir sužinojo. Aktyvi komanda nuskubėjo pas tą moteriškę, pastebėjo kieme Džepsį, čiupo jį ir į laikraščio redakciją:
– Padėkite išgelbėti šunelį nuo beširdės šeimininkės.
Džepsis atsidūrė pas mane.
Ketinau keltis gyventi į kaimą, pamaniau, kad Džepsiui ten turėtų būti gera. Moteriškė sutiko, tik paprašė retkarčiais patalpinti jo nuotrauką internete. Taip jau susiklostė, kad Džepsis anksčiau už mane persikraustė į kaimo sodybą, jo prižiūrėti ateidavo šeima su vaiku. Džepsis ilgisi tos šeimos. Kai jie užsuka pas mane, uodega gali nulūžti, bevizginama iš džiaugsmo. Tiesa, šeimininkas sodyboje jaučiasi jis. Vaiko lapę, katinus iš kiemo, bet grandinė jam tikras pažeminimas. Mėgsta išsitiesti ant patiesalo prie šildomos sienelės. Kartą nesandariai uždariau krosnies dureles, žiūrėdama televizorių užsnūdau, tik girdžiu Džepsis loja. Nubudau – pilnas kambarys dūmų. Jei ne protingas šuo nežinia kas būtų nutikę.
Kartą vykome ne savo mašina namo iš miestelio. Parėjome namo. Džepsis kažkoks keistas pasirodė. Nuskubėjo slėptis po lova. Kitą dieną tvarkiau kambarius ir radau kamuoliuką. Svetimą kamuoliuką.
–Džepsi, bene tu vagis?- paklausiau.
Džepsio akys tik sužvairavo ir vėl jis pasislėpė po lova. Kitą dieną pas mus užsuko moteris, kuri mus pavėžėjo. Džepsis ištraukė kamuoliuką iš slėptuvės ir atnešė. Gėda buvo šuneliui vagiu būti. Moteriškė padovanojo trokštamą žaislą. Dabar Džepsis jį itin brangina.
Džepsis nėra, nei piktas, nei agresyvus. Bet kai namuose pasirodė priklydęs šuo, Džepsiui be galo nepatiko. Atsirado tas šuo prie parduotuvės, alkanas, suvargęs. Bet ant jo kaklo buvo dirželis. Jis anksčiau negu valdžios žmonės ėmė riboti parduotuvės lankytojų prieigą prie vieno produkto. Sukars koks nors ištroškęs kaimo gyventojas kokius aštuonis kilometrus, jau laimė bus ranka pasiekiama, o čia haskio mišrūnas, kaime vadinamas Keturakiu, prie įėjimo. Duris saugo už maistą kaip išmano stengiasi atidirbti. Tokia publika nėra labai santūri. Tai tam šuneliui kliūdavo ir smūgių ,ir spyrių. Paprašė pardavėja gyvą daiktą gelbėti, nors laikinai namo parsivesti. Pagalvojau, kad Džepsio iš namų nebeiškrapštysiu, o to šuns kailis tankus, todėl šuo puikiai galįs kiemą saugoti. Juokais pasisveikinau, pasakiau labas. Žiūriu tiesia leteną. Kažkas iš einančių į parduotuvę vaikų pastebėjo, kad tas šuo kairialetenis. Bet parvykus namo, prasidėjo rūpesčiai – tiedu šunys vienas kitam nepatiko.
Nenorėjo naujasis šuo ir kiemo saugoti. Palysdavo po kėde prie mano kojų ir baugščiai dairėsi. Ėdė daug. Bet šunų maisto nemėgo. Kartą palikau ant krėsliuko sriubos katilą, šuo išlakė visą, urgzdamas ir dejuodamas. Ėmiau skaitinėti apie tokios veislės šunis. Paaiškėjo, kad jie nemėgsta vienatvės ir kiemo tikrai nesaugos. Jie puikūs piemenų pagalbininkai. Tokie šunys greiti ir šoklūs. Jiems būtini ilgi pasivaikščiojimai. Šitie šunys greitai bėgioja, toli nubėga, neberanda, kur grįžti. Kur jau man senai toks šuo. Kai įnamis atkuto, ėmė šiepti dantis prieš Džepsį. O Džepsis namų šeimininkas. Porą kartų pražiopsojau. Neįstūmiau laiku Džepsio į kitą kambarį. O buvo urzgimas, dantų kalenimas, mainėsi akių spalva. Tikri pragaro gaivalai. Nei vienas, nei kitas nereagavo, kas sakoma. Šiurpu buvo padaryti neatsargų judesį, kad abu nepultų manęs. Surizikavau užpilti šalto vandens ir bėgte į lauką. Vanduo padėjo. Abu ėmė purtytis. Džepsis nenukentėjo todėl, kad jo labai tankus plaukas. Įnamio dantys užkliuvo už priešininko kudlų. Abu laikyti namuose buvo pavojinga. Dar intensyviau ieškojau šeimininkų. Pagaliau kažkas pranešė, kad prapuolė toks kavinės darbuotojos šuo. Susiradau automobilį ir su geriausiomis viltimis vykau į kavinę. Deja, šis buvo šuo, o kavinės darbuotoja ieškojo dingusios kalės.
Moteris konsultavosi su veterinaru dėl šuns dirglumo, pirko vaistus. Žiemą šuo gyvena mieste, daug vaikšto po parką. Vasarą saugo užmiesčio sodą. Jis gyvena tarp menininkų, inteligentų ponios draugų. Moteris ir jos draugai pastebėjo, kad bendravimas su tuo šunimi veikia raminančiai, atrodo lyg psichoterapijos seansas žmogui.
Nesenai išėjo nauja rašytojos knygutė vaikams apie patyčias tarp žvėrelių. Vieno veikėjo prototipu tapo ir karingasis šuo. iliustratorė labai gražiai jį nupaišė.
Dabar mažiau išvykstu iš namų, nešu senatvės naštą. Retai susitinku su rastinuku prie parduotuvės. Vis žiūriu į nuotraukas internete, nes tai kažkoks ypatingas šuo, kuris gali būti labai švelnus ir baisus lyg vulkanas.
