Nagrinėjant atnaujinamo Telšių Mažojo turgelio istoriją, teko pabendrauti su įvairiais žmonėmis, išgirsti skirtingų nuomonių ir pasisakymų. Savitą pilietinę poziciją išsakė ir Telšių rajono savivaldybės tarybos narys, aktyvus visuomenininkas Algirdas Bacevičius.
– Kaip Jūs manote, ar būtina ir kur galėtų iškelti iš atnaujinamo turgelio prekiautojus rūbais? Ar tiesa, kad vietos politika yra tokia, kad smulkiesiems lieka tenkintis užribiu? Gal čia viena iš Žemaitijos krašto tradicijų, kaip antai, savižudžius laidoti už kapinių tvoros, smulkiesiems – tik trupiniai? Gal šiuo atveju situacija irgi panaši, formuojasi tam tikros tradicijos, dėsniai?
– Jau tapo tradicija, išryškėjo neeilinis Savivaldybės prioritetas – rūpintis turtuoliais, kad jie taptų dar turtingesni. Smulkus verslas Telšiuose merdėja ir tai niekam neįdomu. Ne išimtis ir Telšių mažasis turgelis, dešimtmečiais jame prekiavo smulkūs verslininkai, sodininkai, gėlininkai ir kiti. Jie yra apolitiški, siekė tik prisidurti prie savo skurdžių pajamų, bandė išgyventi. Būtent šie žmonės neturėjo nei noro, nei galimybių paremti politines partijas, gal todėl rajono valdžiai jie nerūpi. Kas kita – stambūs verslininkai, jie finansuoja partijų rinkimų kampanijas, todėl yra vertinami, globojami ir puoselėjami. Pati turgelio privatizavimo istorija kelia įtarimų, ar būtina buvo jį privatizuoti? Bet tai jau sena istorija. Nemanau, kad rajono valdžia derėjosi su turgelyje naujus pastatus ketinančiu statyti verslininku, kad apskritai ką nors bandė daryti, ieškodama kitos vietos prekiautojams rūbams. Savivaldybė valdo informaciją apie sklypus, laisvas patalpas, gali ieškoti, kur įkurdinti prekiautojus rūbais. Yra visokių nuomonių, kalbama, kad visais verslais bus pasirūpinta, tik va vienas klausimas – kaip?
– Socialiniuose tinkluose žmonės komentuoja, neva turgų atnaujinantis verslas pats prekiauja rūbais, tai tokiu būdu sprendžia konkurencijos klausimą. Ar galėtų būti teisingi tokie žmonių pamąstymai?
– Keisti dalykai. Štai pažiūrėkite – prekiautojus rūbais keldins lauk, o kas ten liks? Kiaušiniai, saulėgrąžos?… Jei žmonės komentuoja, kas gali paneigti, kad jų pamąstymuose nėra tiesos. Tikėtina, kad didieji prekybos centrai nenori konkurencijos, gal tai ir yra viena iš prekybininkų rūbais iškeldinimo priežasčių? Kalbama, kad prekiautojams rūbais bus sudarytos palankios sąlygos, tačiau kiek atokiau nuo įprastos prekybinės vietos. Jei Savivalda skirs ypatingą dėmesį vieniems, ar nekils kitų smulkiųjų verslų ažiotažas – kodėl palankių sąlygų ieškoma rūbams, o ne kebabams, kitoms paslaugoms? Kokia šiuo atveju būtų Savivaldybės misija? Manau, kad neilgai trukus imsimės tvarkyti ir Didįjį turgų, ar nenutiks taip, kad ir ten geriausios vietos koncentruosis vienose, stambaus verslą valdančiose rankose?
– Kokie dar yra opiausi miesto skauduliai, į kuriuos, Jūsų nuomone, reikėtų reaguoti?
– Na, yra verslų, kurie įsigijo patalpas pačiame Telšių miesto centre. Štai pažiūrėkite Vičiūnų bendrovės valdomas pastatas yra išnuomotas rūbų prekybai. Jis baigia nugriūti, bet niekas į tai jokio dėmesio nekreipia. Savininkai jį apleido, bet apmaudžiausia, kad Savivalda irgi elgiasi lyg bejėgė. Prekyba vyksta apleistame pastate, jo niekas netvarko. Smulkieji verslininkai nedalyvauja politikoje, neremia rinkiminių kampanijų. Galbūt todėl daugelio politikų požiūris į juos gan atsainus. Mane piktina nelygios konkurencijos sąlygos, kuomet stambus kapitalas gauna dar ir Valstybės ar Savivaldos užsakymus. Jis klesti, neįdėjęs reikiamų pastangų. O smulkieji – balansuoja ties išlikimo riba, nepaisant įdedamo darbo ir pastangų.
Labai įdomūs ir konkursai Telšiuose į Švietimo įstaigų vadovų postus. Galiu pateikti pavyzdį, kuomet konkurse dalyvavo du žmonės, turintys visus reikiamus dokumentus, gebėjimus ir kvalifikaciją. Deja, konkursas buvo atšauktas. Vėliau į jį prisijungė socialdemokratas, kuris vėlavo pateikti Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros testavimo pažymą. Susidaro įspūdis, kad garbingas pareigas užima ne geriausieji, o gudriausi – gebantys pelnyti politinį užnugarį savo pataikavimu, nuolankumu, pozicijos neturėjimu ar netgi politine priklausomybe. Kalbu aš apie konkursą į „Kranto“ progimnazijos vadovus. Taip pat daug klausimų kelia gatvelės, kurioje vos keli namai asfaltavimas. Tiesa, joje gyvena Telšių rajono savivaldybės tarybos narė Jolanta Rupeikienė. Nenoriu nieko teigti, manau, kad žmonės išvadas pasidarys patys.
– Šiuo metu remontuojama centrinė Telšių gatvė – visur dulkės, neįmanoma automobilio pastatyti, sustojo ten veikiantys verslai. Man teko stebėti kiltų miestų gatvių remontus. Žvyras nuolat laistomas, kad nekiltų dulkės, tvarkoma atkarpomis, kad statybų pabaigos laukiantys verslai patirtų kuo mažiau nepatogumų. Čia, Telšiuose – dulkės rūksta visu pajėgumu. Šalia tvarkomo kelio sustojo verslai – per apkasus nebegalima iki jų prieiti. Kaip telšiškiams reikėtų tvarkytis – kentėti, ar reikšti savo poziciją?
– Mūsų žmonės, pagrindiniai verslo klientai dabar yra gan poniški. Jie vengia lankytis vietose, į kurias sunku privažiuoti automobiliu. Tad miesto centre veikiantį verslą paralyžiavo ne tik COVID-19 virusas, bet ir išaugę apkasai šalia jų. Išties, turiu pastebėti, kad gatvės remontas vyksta gana vangiai. Manau, kad verslas ir politika yra gana glaudžiai susijęs. Savivalda palaiko ryšius su verslais, tad kontrolės funkcijos kaip ir nebelieka. Juk daugelis nedrįstame kontroliuoti draugų ir artimųjų. Manau, kad turi būti vykdoma projektų įgyvendinimo priežiūra. Juk yra nustatyti terminai, darbai vyksta pagal grafikus, skiriamas finansavimas ne bet kokiems darbams, yra nustatyti ir kokybės reikalavimai. Būna atvejų, kuomet susigyvenusi ir asmeniniais ryšiais susijusi su verslu Savivalda paralyžiuoja vieną iš savo esminių funkcijų – kontrolę. Gal todėl stambiems verslams Žemaitijos sostinėje ypatingai sekasi.
– Neseniai spaudoje pasirodė Telšių savivaldybės administracijos direktoriaus Imanto Motiejūno nušalinimas, jis iš pareigų atleistas, kaip praradęs politinį pasitikėjimą. Jūsų nuomone, tai prieš artėjančius Seimo rinkimus paaštrėjęs politikavimas, ar racionalus sprendimas? Kodėl taip įvyko?
– Šis asmuo į viešojo administravimo sritį atėjo iš teisėsaugos struktūros, buvęs komisaras, policininkas. Tai buvo vienas blogiausių administracijos direktorių per visą Telšių rajono savivaldos istoriją. Jis pasireiškė kaip įžūlus savanaudis, žemos kultūros žmogus. Jo metus trukusios kadencijos metu valstybės tarnyboje ne vieną darbo vietą gavo buvę policijos pareigūnai, taip pat kelia abejonių su Valstiečių partija susijusios statybos bendrovės laimimi milijoniniai statybos darbų konkursai. Jį nušalinti buvo būtina. Blogai, kuomet asmuo, užimantis svarbų postą, pasijaučia niekam nebepavaldus, neatskaitingas. Kai žmogus pradeda elgtis lyg egocentriškas savimyla, vaikšto pernelyg aukštai iškelta galva, negeba dirbti su komanda, kolektyvu, tikėtina, kad reikia imtis atitinkamų veiksmų. Reikėtų įvertinti ir tai, kad panaši elgsena gali paveikti netgi bendražygius, kurie ir patys nebeapsikenčia su nesiskaitymu, arogancija.
– Ko labiausiai trūksta Telšiams?
– Mano nuomone, turtuoliams trūksta pramogų – jūros, kalnų. Jaunimui – šokių, klubų, kino teatro. Senjorams – nemokamų renginių, dėmesio, palaikymo. Dirbantiesiems – gerai apmokamų darbo vietų. Mūsų žmonės jau suprato, kad vos už 400 kilometrų, kitame jūros krante yra Švedija. O ten yra vertinami gabūs amatininkai, darbininkai, aukštos kvalifikacijos specialistai. Be abejo, žinau daug sąžiningų verslų, kurie yra nuostabūs. Bet yra ir tokių verslininkų, kurie daro sarmatą mūsų kraštui. Jie gobšūs, skūpūs, nevertina jiems dirbančių žmonių, susieja savo vardą su politika ir gyvena iškreiptomis rinkos – ekonomikos sąlygomis. Darbininkams išmoka vos minimumą, o patys gyvena iš valstybinių užsakymų ir išpūstų viešųjų pirkimų. Padidintos sąmatos, tikėtina, kad leidžia atsidėkot. Mano nuomone – ne ubagai suėdė mūsų valstybę, o įvairūs valdininkai, kurių išlaikymui reikia milijoninių sumų. Dar nors dirbtų efektyviai. Štai, kad ir aš, kaip tarybos narys, dokumentų kopijas gaunu gerokai pavėluotai, kuomet svarstomas klausimas jau tiek nebėra aktualus. Dažnai, savivaldybės administracija nepateikia reikiamų duomenų, savo abejingumu daro chaosą. O betvarkėje niekada gera gyventi nebus. Žlugdomas smulkusis verslas, didžiausi finansai koncentruojasi stambiųjų rankose. Tokiu būdu iškraipomi rinkos dėsniai. Dingsta konkurencija. Kas vienam leidžiama, kitam – gali būti draudžiama. O juk rajonai – svarbi dalelė Lietuvos. Juk iš rajonų dėliojame mūsų šalie dėlionę.
– Ar gera gyventi Lietuvoje?
– Gyvename palankaus klimato zonoje. Nėra didelių karščių, sausrų. Žiemos nėra pernelyg šaltos. Mūsų šalyje nėra karų. Esame Europos valstybė. Sąlygos, lyg ir būtų neblogos, bet mes patys sau gerą gyvenimą griauname. Labai trūksta pilietiškumo, lyderystės, sąžinės ir vertybinių nuostatų. Visi niurname, esame nepatenkinti, nors nė vienas nežinome, ko iš tikrųjų norime, kas iš esmės mums trukdo jaustis laimingais. Apmaudu, kuomet esminis akcentas – materialinės vertybės: geros kelnės, mašina ar brangus laikrodis rodo asmens vertę visuomenei. Bet ar tai turi būti svarbiausia? Mus supa masė nesąžiningų verslų, o juk sąžinė turėtų būti ne vertybe, o norma.
