Prieš trisdešimt dvejus metus įvykę tragiški ir netgi 14 aukų pareikalavę sausio įvykiai iš esmės pakeitė mūsų istoriją. Šalta žiema dalyviams ilgam primins kupinus įtampos, tragiškus 1991 metų sausio įvykius, o jaunajai kartai Lietuvos istorija pasakojama tik iš tėvų, senelių prisiminimų. Todėl minėdami skaudžias, istorines datas, privalome atminti tai, kas buvo saugota, puoselėta, branginta.
Dar vienas išskirtinis to meto reiškinys buvo visuotinė malda. Lietuvos kardinolas ir vyskupai po sausio 11 d. įvykdytų sovietų išpuolių, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį, o per jį ir į visus deputatus išreikšdami palaikymą, bei pasigerėjimą tvirta ir garbinga parlamento ir Lietuvos žmonių laikysena. Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai pabrėžė, kad lemtingomis Lietuvai valandomis vienijasi dvasioje su Lietuvos parlamentu ir visais žmonėmis, kad kartu siektų visiško Lietuvos nepriklausomybes atkūrimo.
Dvasininkų malda ir laiminimas lydėjo žengiančiųjų nepriklausomybės keliu žingsniu. Lietuvos kunigai disidentai: Sigitas Tamkevičius SJ, Jonas Boruta SJ, Algimantas Keina, Robertas Grigas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Vaclovas Aliulis, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kastytis Matulionis ir kiti, pačiomis sunkiausiomis akimirkomis buvo kartu su gynėjais ir stiprino jų dvasią. Kunigas Robertas Grigas 1991 m. sausio 11 d. priėmė pirmąją Lietuvos karių savanorių priesaiką ir kartu su kun. Jonu Boruta SJ 1991 m. sausio 13-ąją aukojo Šv. Mišias prie Lietuvos Respublikos parlamento. Apie maldos galią, praėjus vos kelioms dienoms nuo įvykių liudijo rašytoja Marytė Kontrimaitė, 1999–2002 m. dirbusi Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir kultūros komiteto patarėja: „Baisūs, bet ir skausmingai gražūs išgyvenimai pakeitė viską, o ypač permainė mūsų sielas. Niekada neužmiršiu tų dienų ir naktų, praleistų prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto ir prie Aukščiausiosios Tarybos, o labiausiai – tos nakties, kai stovėdama minioje šalia savo tautinę vėliavą laikančių armėnų, sugniaužta gerkle, trūkinėjančiu balsu giedojau „Marija, Marija“, kunigas A. Keiną tvirtai vedė rožančių, mes nedarniai pritardami kartojom maldas į Lietuvos Globėją, vis pakeldami balsus, kai sudrebindavo pietvakarinę dangaus pusę ten, kur Radijo ir Televizijos komitetas ir televizijos bokštas, tankų pabūklų šūviai ir beginklė minia, tokia pat, kaip ir mes šičia. Klausėm paskutinių diktorės Eglės Bučelytės nerišlių šūksnių: „Mes esame, mes dar čia. Jau daužo studijos duris.“ Ir tyla, baisesnė už trenksmus. O mes meldėmės ir giedojom, prašydami stebuklo.“ Apie begalinę tų akimirkų rimtį liudijo ir to meto žurnalistai, ne kartą pasakoję, kad net ir tie, kurie savęs nelaikė religingais, susikaupę klausėsi maldos žodžių. Tą dieną, per vidurdienio maldą Švento Petro aikštėje Vatikane, jautrų gestą parodė popiežius Jonas Paulius II. Jis gausioje minioje žmonių išvydęs būrį lietuvių su transparantais ir gedulo juostomis perrištomis vėliavomis tarė: „Aikštėje matau būrį lietuvių, noriu užtikrinti lietuvių tautą, kad drauge su ja kenčiu ir meldžiuosi.“ 1991 m. sausio 13-osios sekmadienį popiežius paskelbė maldos už Taiką diena. Dėka Vilniuje dirbusių gausių Lietuvos ir užsienio žurnalistų pajėgų, Vilniaus įvykiai buvo atsidūręs pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre.
Apie lietuvių religingumą bylojo prie parlamento įrengti ženklai. Prie buvusio pagrindinio įėjimo į Lietuvos parlamento kiemą, kurį užtvėrė barikadų blokai, buvo įrengtas laikinas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Kas vakarą prie jo rinkosi žmonės, kad sukalbėtų rožinio maldą. Laisvės gynėjų laidotuvių dieną Nepriklausomybės aikštėje prie parlamento buvo pastatytas pirmasis tautodailininko Felikso Augučio sukurtas koplytstulpis, kuris vėliau buvo nuvežtas į Kryžių kalną, o Nepriklausomybės aikštėje buvo pastatyti nauji kryžiai. Užrašas ant vieno iš kryžių skelbia: „Paskutinėms okupacijos aukoms“. Atsirado ir daugiau kryžių, dedikuotų Islandijai, pirmajai pripažinusiai atkurtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Estijai, buvo įrengtas ir medinis Televizijos bokšto modelis su žuvusiųjų Laisvės gynėjų nuotraukomis. Kai kurie Nepriklausomybės aikštėje stovėję kryžiai vėliau buvo perkelti į Laisvės gynėjų žūties vietas.
