Prieš trisdešimt dvejus metus įvykę tragiški ir netgi 14 aukų pareikalavę sausio įvykiai iš esmės pakeitė mūsų istoriją. Šalta žiema dalyviams ilgam primins kupinus įtampos, tragiškus 1991 metų sausio įvykius, o jaunajai kartai Lietuvos istorija pasakojama tik iš tėvų, senelių prisiminimų. Todėl minėdami skaudžias, istorines datas, privalome atminti tai, kas buvo saugota, puoselėta, branginta. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai atkūrę Lietuvos valstybę, oriai atlaikė TSRS agresiją 1991 m. sausį. Viena jų –
. Apie valstybingumą, tautiškumą ir nelengvą tautos kelią kalbiname ją.
Jaunystę mena Biržų tvirtovė
Signatarų klubo prezidentė akcentavo, jog kiekviena tauta turi būti integrali pasauliui, bet kartu nepamiršti savo esmės. Anot jos, šiuo aspektu, lietuvių tauta visada buvo stipri. Patriotiškas ir pilietiškas jaunimas yra tie butšakniai ant kurių pečių ir užgulė tas atsakingas uždavinys –išsaugoti lietuvių tautos tapatybę. „Aš augau Biržų mieste. Tai Biržai yra mano jaunystės miestas. Biržai alsuoja žila senove, ir savo didinga istorija. Čia ir Radvilų pilis ir grafų Tiškevičių rūmai su puikiu parku Astrave, tai kraštas, kur net penkios religinės konfesijos kartu sugyveno. Ši konkurencija davė tai, kad Biržai buvo labai šviesus kraštas. Čia prieš Antrą pasaulinį karą veikė, net penkios spaustuvės. Tai senų tradicijų kraštas“ – dalijosi savo prisiminimais B. Valionytė. Pašnekovė atviravo, kad Nemunėlis yra ta upė, prie kurios prabėgo jos vaikystė. Vėliau tėvai persikėlė į Biržus ir Birutė baigė Biržų antrąją vidurinę mokyklą. Jos vienintelė darbovietė Biržuose buvo Biržų miško pramonės ūkis, kur ji dirbo Kirdonių girininkijoje, medelyne. Biržai jai siejasi su gražiais jaunystės prisiminimais, kuomet netrūkdavo jėgų slidinėti apylinkės piliakalniais. „Pasauliui mes esame įdomūs tiek, kiek sugebame išsaugoti savo kalbą, tradicijas, papročius, išsaugoti savo šaknis. Be viso to, mes esame tik pilka masė pasaulio tautų mėsmalėje. Žmogus, nežinantis savo šaknų ir savo tautos istorijos yra tik darbo jėga. Šiandien stebiu jaunimą, kai kuriems jų, tautinės dainos, šokiai yra pajuokos objektas, o dainuoti kitokia nei anglų kalba, taip pat vis dažniau darosi nepatogu, netgi per Nacionalinę televiziją. Kyla klausimas, kiek mes jau esame nutautėję, jei NACIONALINIAM transliuotojui reikia skelbti nominaciją už lietuvių kalba atliktą dainą Eurovizijoje. Graudu matyti jaunų žmonių kartą, kuriai tautiškumas yra tiesiog svetimas“, – apie valstybingumo reikšmę istorijos kontekste ir savo sąsajas su Biržais, kalbėjo Signatarė.
Įdomūs tiek, kiek saugome šaknis
Anot pašnekovės, Lietuvos valstybė – tai lietuvių tautos saviraiškos garantas. Valstybingumas slypi kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Deja, bet tik šiandien galutinai išsivaduojame iš sovietinio mąstymo ir palikimo. Esame Europos Sąjungos nariai, kaip ir kiekvieną kraštą, mus paveikė globalizacija, turime laisvą žmonių judėjimą, bendrą valiutą, laisvą rinkos ekonomiką, tačiau valstybingumas yra – tautos esmė, jos identiteto puoselėjimo garantas. Ji pastebėjo, kad karo Ukrainoje akivaizdoje susigriebėme. Dabar būti tikru lietuviu panašu, kad tampa vėl madinga. Tai galima daryti visiškai laisvai, niekas už tai nebaudžia. O prieš keliasdešimt metų, buvo visiškai kitaip. Žmonės buvo įbauginti ir tik prasidėjus M. Gorbačiovo pertvarkai, pirmiausiai gamtos apsauga buvo tema, kuria buvo galima laisvai kalbėti. Kremlius čia neįžvelgė pavojaus. Tuo Lietuvoje buvo pasinaudota. Prasidėjo ekologinis judėjimas ir ekologijos klubų steigimas. „1988 m. Biržuose irgi įsteigėme ekologijos klubą „Agaras“. Buvau Lietuvos žaliųjų parlamento narė ir Agaro klubo pirmininkės pavaduotoja. Žaliųjų judėjimas budino tautą. Jų organizuotos akcijos, kuriose pirmiausia buvo iškeltos trispalvės. Ekologijos žygis Nemunu, žygis su dviračiais, tylos akcijos su plakatais „Red army go home“ prie sovietų karinių bazių visa tai darė mano kartos jaunimas“, – apie gyvenimą šimtmečių sandūroje atviravo šiuo metu Vilniuje gyvenanti biržietė. Ji pabrėžė, kad netgi tada, ne visas akcijas palaikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Bet iš esmės tai buvo bendras veikimas, kurio tikslas buvo vienas – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimas.
Ekologiniai žygiai su trispalve
Signatarė pasakojo, jog 1988-aisias pastebėta, kad Sovietų sąjungos ekonomika žlunga, šalis bankrutuoja, įvesta talonų sistema. Lietuvoje ekonominė situacija buvo sudėtinga, o tuo pat metu ekologinės bombos tiksėjo tada Ignalinos atominėje elektrinėje, Akmenės cemente, Mažeikių naftoje, Klaipėdos galvaninių elementų gamykloje, celiuliozės fabrike, naftos pervežimo stotyje, o kur dar neišspręsti vandenvalos klausimai visoje Lietuvoje. „Biržuose anuomet, nebuvo vandens valymo įrenginių ir visas miesto kanalizacijos turinys tiesiogiai bėgo į Tatulą. Biržai yra IV karsto zonoje, t. y. stovi ant klinčių ir gipso sluoksnio. Tai ypač jautri vieta. Tada buvo beatodairiškai naudojami chemikalai ir trąšos žemės ūkyje, nes Biržuose derlingi dirvožemiai, o gaminti reikėjo vis daugiau, nes tokius planus uždėdavo Maskva. Buvo nutarta Skaistkalnėje gipsą eksploatuoti atviru būdu, t.y. sprogdinant, ko pasekoje Nemunėlio vanduo būtų nukritęs 2 m . Šiandien sunku protu suvokti kokioje „stebuklų“ šalyje gyvenome“, – sudėtingą ir įtemptą laikmetį mena Signatarė.
Sausio įvykių prisiminimai yra neišdildomi
Birutė Valionytė iki šiol pamena ypatingą padėką. Kai prie jos viename renginyje priėjo, iš pirmo žvilgsnio nepažįstama pora ir padėkojo už arbatą. Nuo sausio įvykių jau buvo praėję dvidešimt penkeri metai, tačiau žmonės gynę Aukščiausiąją Tarybą, iki šiol atmena tos ypatingos, šaltyje sušildančios arbatos puodelio skonį. Birutė buvo viena tų, kuri nešiojo žmonėms karštą arbatą iš Aukščiausiosios Tarybos virtuvės. ,,Atrodo anuomet nedariau nieko ypatingo, tik termosu nešiau arbatą žmonėms budėjusiems prie Aukščiausiosios Tarybos, o žmonės tai dar dėkoja ir po dvidešimt penkių metų”– prisimena Birutė, kad nepažįstamieji dėkojo už 1991 metais sausio tryliktosios arbatą prie Aukščiausiosios Tarybos. Ji pati buvo to meto sausio įvykių sūkuryje.
Anuomet darbavosi Aukščiausioje Taryboje, kaip ir daugelis to meto deputatų. „Prisimenu tą nepaprastą vienybės jausmą. Žmonės rinkosi ir prie Aukščiausiosios Tarybos ir prie Radijo ir televizijos komiteto. Žinojome, kad link mūsų juda okupantų tankai, šaudomi žmonės. Aukščiausiosios Tarybos deputatai neturėjo teisės pasitraukti ir mes tai labai aiškiai supratome. Jei dirba šalies parlamentas vadinasi viskas gerai. Šiandien žinome sovietų sudarytus planus valandai X, apie AT likvidavimą ir t.t. Aukščiausioji Taryba tiesiog dirbo savo darbą. Sausio 12 d. buvo naktis, kai deputatai po kelių nemigos dienų išsiskirstė išsimiegoti, nes TSRS sudaryta komisija įvykiams tirti Vilniuje išvyko iš Maskvos. Mane „Draugystės“ viešbutyje pažadino tankų šaudymas prie radijo ir televizijos komiteto. Prisimenu tą nepaprastą vienybės jausmą. Žmonės būrais rinkosi ir prie Aukščiausiosios Tarybos ir prie Radijo ir televizijos komiteto ir bokšto. Atbėgus į parlamentą sužinojau, kad link Aukščiausiosios Tarybos juda okupantų tankai, yra žuvusių. Didžiausio pavojaus akivaizdoje žmonės telkėsi. Minioje jautėsi saugesniais. Anuomet žmonės gynė savo laisvę, savo valstybę ir savo valdžią. Klausiate, ar žmonės taip elgtųsi dabar? Tikrai taip, nes ginti Lietuvą reiškia ginti savo gyvenimą. Niekada tokiame kontekste nereikia maišyti geros ar blogos valdžios. Savo valstybės gynimas tai yra kiekvieno iš mūsų egzistencinis klausimas. Pavojaus akivaizdoje nuoskaudų nebelieka. Pirmoje vietoje iškyla egzistencinės vertybės ir susipykimai su kaimynu tiesiog praranda prasmę. Atminkite vieną, stiprūs esame, kol esame kartu ir žinome, kas mes tokie esame“, – vienybės ir tautiškumo prasmę akcentavo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė.
Pastebi kantrybę
Žmonės Sąjūdžio laikus mena, kaip tautos kilimo, euforijos, noro gyventi kitaip – laisvai – laiką. Tautą budino didžiulis noras mąstyti ir kalbėti, apie tai, kas slypi širdyje. Tačiau kantrybė, Lietuvių tautos bruožas. „Lietuviai tyli, tyli, bet kai pratrūksta, tai imasi veikti ryžtingai. Taip nutiko ir kovo 11-ąja, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė. Nors pastaruoju metu užuot sprendę klausimus čia ir dabar, mes susikrauname lagaminus ir išvažiuojame ieškoti laimės kitur. Už savo šalį, teises ir galimybes gyventi geriau reikia pastovėti, gintis patiems. Niekas to už mus nepadarys,” – pastebi neapsakomą lietuvių kantrybę Birutė Valionytė. Pasak jos, Sausio 13-osios aukų atmintis mus įpareigoja toliau kurti geresnį ir gražesnį gyvenimą čia, Lietuvoje. Iki šiol prisiminami žuvusieji: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Juos dabar minime, kaip tautos didvyrius.
