Antrasis žiemos mėnuo prasidėjo nukirptais plaukais ir ir bandymu išlipti iš skausmo. Kelionė į Paryžių ir dailininko Mišelio nupieštas portretas lyg ir praskaidrino nuotaiką. Meilės mieste, Jovaro vaizdinį moteris skandino vyne. Prisiminimus sukėlė cigaretė, pigaus viešbučio vestibiulyje, kur kas antrame kambaryje dvelkė žolės kvapas. Iš kaimyninio kambario išlindusi juodaodė ranka iškeitė savo žolelę į dešimties eurų kupiūrą. Surūkiusi ji laukė švieselių, blizgučių ir vaizdinių. Deja, tik apsivėmė lovoje. Raudonas vynas ir maisto likučiai krito iš jos tiesiai į patalynę, drabužius, tepė krūtinę. Buvo šlykštu.
O dabar, spengiančios tylos namuos, valgydama salotas, ji galvojo apie Jovaro prisilietimus, bučinius, jo šypseną. Sieninis laikrodis skaičiavo atodūsius, mušė valandas ir minutes.
– Nežinau kodėl, bet anuomet nenuėjau į sporto klubą, kuriame dažnai sutikdavau jį. Vietoj to vykau į Mortos kalną su savo vyru ir sūnumi. Buvo daug sniego. Valgėme charčio sriubą, čiuožėme nuo kalno. Nufotografavau, įdėjau nuotrauką į socialinius tinklus.
Vėliau kelionės, smulkūs pasilabinimai prasilenkiant, artinantys ir nutolinantys skambučiai. Lyg ir viskas gerai, bet lyg ir nelabai. Tušti žodžiai apie nieką ir kažkoks sausas bendravimas.
–Jis perprato mane kiaurai, o aš jo iki šiol nepažįstu, nepaisant to vis dar jaučiu mūsų paskutinį susitikimą, begalinę šilumą ir atstumiančią, tuščią tylą , – prisipažino Marcelė.
Apniukęs pasaulis ir po kambarį skraidančios dulkės mena dar neišblėsusį skausmą. Moteris tiesiog privalo jam neskambinti, nereaguoti į žinutes, nes ji aiškai suvokia šie santykiai veda į nieką.
O juodu susitiko vasarą. Ji jau seniai nesijautė nei gražia, nei moterimi. Monotoniška santuoka ir įsisenėjusi buitis tarytum plieniniame narve uždarė jos visą esybę. Jis, vakarėjančiame bare, bandė nusipirkti iš jos cigaretę.
Tai buvo paprastas augalotas vyrukas. Normaliu atveju, Marcelė į tokius nė nebūtų kreipusi dėmesio, juk rubuilis siluetas nė iš tolo nepriminė svajonių princo.
Apsilankiusiai jo namuose Marcelei, jis rodė seną revolverį, trumpu vamzdžiu. Mažas vamzdis galimai simbolizavo kažką, susijusi su jo išvaizda, gyvenimo būdu ir vyriška verte.
Moteriai nereikia ginklų, jai reikia, paprasčiausios šilumos.
– Kai sutikau jį, mano pilvo drugeliai pabudo iš ilgo sąstingio vos pajutę jo žvilgsnį, šypseną, sveiką gyvenimo džiaugsmą. Jis buvo toks drąsus ir šelmiškai savas. Protingas, anuomet pamaniau, – garsiai pagalvojo ji .
Iš pirmo žvilgsnio moteris jautėsi lyg ir laiminga, bet kartu ir labai liūdna. Ji vylėsi, kad jos susitikimai bus reti, tačiau kupini aistros ir romantikos. Tokiuose santykiuose esantys žmonės mato vienas kitą iš geriausios pusės, o visa kita, kas nelabai nemalonu ir nepageidaujama, paliekama už kadro.
– Pasiėmiau tris gabalėlius pyrago, o nepaprastas saldumas burnoje, nukreipė mintis. Siekis numesti svorį virto mažų nuodėmių, saldesnio kąsnio vagysčių virtine, o pyragas su kava tiesiog tirpo burnoje.
Valgant suvirpėjo kažkokia vidinės graužaties styga. Skanu, bet puikiai suprantu, kad neturėčiau to daryti.
– Neėsk, neėsk, neėsk, – isteriškai patarinėjo pati sau Marcelė.
Visi jos gyvenimo princai ar paštininkai atsirasdavo jau tuomet, kai sutvarkyta buitis, belieka tik nusiauti batus ir užeiti.
Jovaras per visą gruodį neturėjo jai laiko, nes dirbo seneliu šalčiu, uoliai važiavo pas vaikučius į mokyklos šventes, į namus, po renginius. Jo Kalėdų dovana irgi buvo paprasta, jis pervedė pinigų, mašinos remontui ir su Kalėdom. Nors pats nepasirodė. Tikriausiai tai natūralu, nes abu turėjo savo šeimas, nepaisant to, Kalėdų dovana, privertė pasijusti pigia prostitute. Imk pinigų ir dink, signalizavo neišpasakytas jo dosnumas.
Pinigų Marcelei nereikėjo, daug labiau būtų nudžiuginę surinkti alaus kamšteliai, kuriuos jis sukaupė gerdamas alų savo kelionėse ir galvodamas apie ją.
– Negaliu sau leisti būti su pagarbos sau nejaučiančias vyrais, – toptelėjo į galvą mintis…Du vyrai, ir nė vieno šalia. Abejingas sutuoktinis ir kažkur toli esantis Jovaras
Socialiniuose tinkluose jos akį patraukė įrašas apie aštunkojus. Pasirodo, aštuonkojai patinai turi gerokai paplušėti dėl palikuonių. Kad aistros pagauta patelė, po siautulingo veiksmo, jų nesuvalgytų, jie bando poruotis per per rankos ilgio atstumą. O kiti, tie gudresnieji, apsimeta patelėmis arba paaukoja savo poravimuisi būtiną organą ir skuba pasišalinti.
Deja, jos gyvenime, plušančių ar pastangėles dedančių gerbėjų nebuvo.
Kas tavęs nori, tas tavęs siekia, kas tave myli, tas tave randa, kas nenori tavęs prarasti, tas dėl tavęs stengiasi, o visa kita tik tušti pasiteisinimai.
O jis stengėsi, buvo malonus, šiltas, rūpestingas, reaguojantis, deja, vos keletą pirmųjų pažinties savaičių. Paslaugumas, rūpestis ir šiluma išgaruodavo lyg dūmas, vos ant slenksčio pasirodžius jai. Moteriai, apie kurią paklausus, Jovaro veide sustingdavo tyla.
– Ji labai jautri, – tik tiek paaiškindavo vyras.
Tuomet pasikeisdavo visas jo kūnas, balsas, judesiai. Jis prisimindavo tobulo tėčio vaidmenį, be alkoholio, ir jaukią akimirką stabdančios cigaretės.
–Kai mes susipažinome, jis vaišino mane salotomis, sūriu, kepsniais. Tuomet jaučiausi ypatinga, pagerbta, laukiama. Pamaniau, kad mano gyvenime atsirado tobulas vyras, kuris dėmesingas, geras, švelnus. Vėliau jis tuos pačius kepsnius kepė savo smuikininkei, žmonai, vaikams, draugams, visam pasauliui. Nuotraukas apie tai jis atsiųsdavo žinute, nes mėgo dalintis, ką anuomet veikia jo vyriškasis AŠ.
Aš drožiu…, aš važiuoju, aš jau vietoje….
Supratus, kad Jovaro kepsniai nebūtinai yra skirti tik jai, Jovaro vaišės, kaip koks viešas, visų nučiupinėtas daiktas, pastrigo Marcelės gomuryje. Ji labai norėjo viską atryti atgal, išspjauti, palikti toms, kurioms jis buvo vienodai šiltas ir geras.
Jei tau gerai su savo AŠ, tai apsikask, pamanė ji…
–Jis kasdien vis labiau tolo nuo manęs. Atvažiuoti darėsi kasdien vis didesnis lankstas. Nors iki tol atstumo niekas neskaičiavo. Jis lankė darbe, po sporto dar valandėlę kalbėdavosi. Marcelei buvo nepaprastai gera žinoti, kad ji svarbi, kažkas kalbina, lanko, būna kartu. Vos užsiminus apie galimybę nueiti kartu į teatrą, – aš noriu būti vienas, chamiškai leptelėjo jis. Traukiausi, norėjau duoti jam erdvės, – pasakoja Marcelė.
– Nuo skambučio susilaikiau. Man skaudėjo, bet principingai laukiau jo pirmojo žingsnio. Nejau, aš esu tokia beviltiška, neverta skambučio, pasivaikščiojimo prie jūros ar išvykos į teatrą ar koncertą? …
O štai kartą jis laiką leido su draugais. Sėdėjo pirtyje..
Balius buvo įpusėjęs. Jovaras atsiuntė nuotrauką. Marcelė negalėjo patikėti savo akimis, maisto likučiai jai. Nufotografuota lėkštė su išvalgyta žuvimi, jos ašakomis. Turbūt dauguma jo moterų džiaugdavosi jo sotumu, buvimu su draugais, siųsdavo neįpareigojančius juokelius?.. Jos žavėdavosi jo veikla ir bendravimu. Marcelė pasijuto pati, kaip ta apgraužta ašaka, reikalinga tik tuomet, kai aplink nėra kitų. Moteris, su kuria galima susitikt tik tamsoje, verta ne dugiau nei vieno puodelio kavos degalinėj.
Tuomet norėjo pasodinti jį ant jo paties drožtų dūdelių ir įvykdyti viduramžišką linčo teismą. O gal tapti aštuonkojo patele, sukeliančia realią kanibalizmo grėsmę?..
–Nejau, nesupranti, žmogau? Žeidžia tas abejingumas ir demonstruojamas patosas. O dar labiau žeidė, ta išėdų lėkštė. Egzekucijos įvykdyti negalėjo, bet pasiųsti taip stipriai ir iš visų jėgų pavyko. Turbūt įskaudino. Bet juk jai taip pat skaudėjo. Ji nenorejo tapti girta moterimi, skambinančia naktį vedusiam vyrui iš nevilties, bet jautė, kad pamažu tokia ir virsta.
Prieš akis iškilo vaizdinys, kuomet nuoga laukia jo dėmesio, gulėdama šalia jo lovoje, o jis nuoširdžiai šypsosi įsijungęs telefono kamerą, dviems savo kolegėms, išgėrusioms skambintojoms vidury nakties. Kalbėjo su jomis lėtai, neskubėdamas, su kažkokiu pasimėgavimu, nepaisant to, kad šalia jo, guli Marcelė ir laukia jo dėmesio, prisilietimų.
–Smerkiau save už tai, kad nusiritau iki tokio apgailėtino lygio, bet supratau, kad jis yra mano nuodėmė, mano polėkis ir skausmas, – pasakoja ji.
Naktinių švieselių fone, vairuojant užgrojo daina, moteris apsiverkė prie vairo. Ir vėl jam parašė. Graužė save už tai.
Jovaras paaiškino, kad labai norėtų ją pamatyti, bet sportuoti eis su sūnumi. Marcelė kaltino save, kad jam rašė, juk vis dėlto – moteris, ne mazgotė, ir ne išėdų lėkštė, neturėjo to daryti. Pamaniusi, kad reiktų užbaigti tą susirašinėjimo virtinę, ji leptelėjo pabaigą signalizuojančią frazę – bučkis ir atia. Keistai palengvėjo, dalis skausmo, jausmų lyg ir užsirakino vidiniame seife. O kaltės jausmas, savigarbos praradimas ir neištarti žodžiai slėgė sielą. Nepaisant to, norėjosi glostyti jo kaklą, skęsti jo akyse, klausantis jo kvėpavimo sugerti į save jo šilumą, bučiuoti jo lūpas. Norėjo pasinerti į saldžią kelionę, svajoti, ištirpti. O jis jau buvo tobulos šeimos galvos vaidmenyje. Jam reikėjo tik skubėti namo, apie tai, kaip atsitiktinė pažintis jam tapo nebeįdomi pagalvojo Marcelė.
Jūros šventė, lygiai metai nuo mūsų pažinties pradžios. Jovaras pamojuoja iš už savo automobilio stiklo, prasilenkiant gatvėje.
– Čia tu, – murma mielas balsas į telefono ragelį.
Malonu turėti gerą draugą, kuris mojuoja iš už stiklo, rašo mandagias žinutes telefonu, bet jo nėra. LYG AŠTUNKOJIS, TIK NE PLAČIAME VANDENYNE, O GYVŪNĖLIŲ PARDUOTUVĖS AKVARIUME, po stiklu. Tuomet ji norėjo bėgti, pradingti tolumoj, bet kažkas vis stabdė, laikė toje pačioje vietoje. Parvykusi namo moteris suprato, jog kažkokia styga nutrūko viduje.
Užblokavo jį savo telefone.
Nebeskaudėjo, netgi palengvėjo, nes atsirado suvokimas, kad neverta laukti. Kitą dieną juodu susitiko prie pirties, jis buvo malonus. Telefono iš savo kontaktų neištrynė, nepajėgė. Paskambino dar pasiguosti, nes jo balsas keistai ramino. Pastebėjęs, kad neišsisiunčia žinutės, jis parašė, susiskambinus nusižvengė į ragelį.
Nebeskaudėjo, buvo nesvarbu.
Rumunijoje vėl kartu. Arti vienas kito, bet ir labai toli. Prie jūros Jovaras fotografavo save, siuntė savo atvaizdą pusei pasaulio, rinko kriaukles kitoms savo moterims, kurioms parašė keletą žinučių, bet Marcelei buvo nesvarbu. Viskas, kas su mumis vyksta – dalis labai ilgos įvykių grandinėlės, kurios pavadinimas – gyvenimas. Kiekvienas sutiktas žmogus palieka mūsų gyvenime pėdsaką. Jie atėjo į gyvenimą ne šiaip sau. Sulig kiekviena nauja pažintimi mūsų gyvenimas daugiau ar mažiau keičiasi.
Paradoksalu tai, kad aštuonkojai vieni nedraugiškiausių gyvūnų, tačiau jų kūnai išsivystė taip, kad poruodamiesi jie turi būti itin arti vienas kito, jie vyniojasi ekstazėje, kol galbūt sunaikina vienas kitą. Žmonių santykiai raizgosi, kaip besiporuojantys aštuonkojai. Mes tolstame net būdami visai arti, vos per ištiestos rankos atstumą. Kuo labiau siekiame laimės, tuo sunkiau, ją gauname. Kuo labiau paskui ją skubame, tuo labiau ji tolsta.
.