Sausio 6 dieną, vadiname Trijų Karalių diena. Tradiciškai, nupuošiamos eglutės, ilgėja dienos. Artėja Kalėdų laikotarpio pabaiga, kuri veda į Kristaus krikšto šventę. Prismenamas išminčių apsilankymas pas kūdikėlį Jėzų Kristų, kuris gimė mažame Betliejaus tvartelyje. Ypatingam kūdikiui atnešamos prasmingos dovanos: mira auksas ir smilkalai. Apie simbolinę Trijų karalių šventę ir jos aktualumą šiandien kalbamės su Biržų Šv Jono Krikštytojo parapijos kunigu, klebnu Jonu Morkvėnu.
Garbinti nesiruošė
Kunigas Jonas Morkvėnas akcentuoja, jog stebuklingi dangaus reiškiniai, anuomet apreiškė visam pasauliui, kad į žemę atkeliauja mesijas, atpirkėjas. Teigiama, kad Betliejuje gimusio kūdikėlio Jėzaus pasveikinti ėję vyrai iš tiesų buvo ne karaliai, o Rytų išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Danguje suspindus ryškiai žvaigždei, išminčiai pagal pranašų liudijimus žinojo, kad tai turi sutapti su pasaulio Atpirkėjo atėjimu į Žemę. Jie keliavo pasveikinti Betliejuje gimusio kūdikėlio Jėzaus. Su savimi keliautojai nešėsi dovanų. Kristaus atėjimas į žemę turėjo atnešti visuotinę taiką, nuodėmių atpirkimą ir išganymą, tačiau ir anuomet negandų nerūko. Kai pasauliui gimė Jėzus Kristus, Betliejų valdė Erodas. Valdovas buvo labai pavydus ir bijojo, kad valdžia nebūtų iš jo atimta. Tai jis ypač pajuto, kai iš Rytų šalies į Jeruzalę atvyko išminčiai, ieškodami naujai gimusio pasaulio Atpirkėjo. Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“ – bent jau taip šį įvykį aprašo evangelistas Matas. Deja, garbinti Erodas nieko nesiruošė, o jo siųsti kareiviai žudė minėtose apylinkėse ką tik gimusius berniukus iki dvejų metų. Pasak kunigo, niekada žmonės lengvai negyveno. Kiekvienas laikmetis turėjo savas nelaimes, katastrofas, kurios istorijos raidoje vienaip ar kitaip kartojasi.
Kiekvienas laikmetis turi savo Erodus
Pasiteiravus, ar pastarųjų metų skaudūs pasauliniai įvykiai nėra Pasaulio pabaigos ženklai, kunigas atsakė – „karai nebūtinai reiškia pasaulio pabaigą, jie vyksta nuolat. Štai dvidešimtame amžiuje mūsų seneliai išgyveno net du pasaulinius karus, buvo tremiami, bet pasaulis tuo nepasibaigė. Mes negalime numatyti nei dienos, nei valandos ir nežinome, kada pasaulis pasibaigs, ar jis pasibaigs tik mums, ar visiems?.. Karai iki šiol vyko Irane, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje. O štai įvykiai Ukrainoje mus sukrėtė labiau, nes ši šalis yra netoli Lietuvos. Pasak J. Morkvėno, kiekvienas laikmetis atneša savotiškus Erodus, kurie yra to meto agresoriais, niokotojais, siunčia žinią okupuoti, pavergti. Dažnai ieškoma pateisinimo, pridengti savo tamsiems siekiams. Žmogus yra laisvas rinktis, tačiau gyvenimo negandas mes lengviau pakeliame gyvendami tikėjime su Dievu“.
Auksas, mira ir smilkalai
Anuomet visuomenėje vyravo gajus įsitikinimas, kad gimus naujam karaliui visuomet įsižiebia nauja žvaigždė. Rytuose apskritai egzistavo tradicija, kad išminčiai eidavo pagarbinti gimusio naujo karaliaus. Apie išminčių kelią link Betliejuje gimusio Kristaus ir dangaus reiškinius, žvaigždės įsižiebimą yra sukurta gausybė pasvarstymų ir spėliojimų, kurie dažnai perimti iš liaudies tradicijų, simbolizmo, mitų bei legendų. Biržų parapijos kunigas, klebonas Jonas Morkvėnas akcentuoja, kad tiksliai nėra žinoma, kiek išminčių anuomet stebėjo dangaus reiškinius, kiek jų lankėsi Betliejuje. Kadangi šaltiniai mini tris jų atneštas dovanas – mirą, auksą ir smilkalus, tai linkstama manyti, kad jie buvo trys. Anot kunigo, šios dovanos taip pat turi gilią simbolinę prasmę. Auksas – dovana tikram karaliui bei tikėjimo simbolis; smilkalai – dovana Dieviškumo bei išminties simbolis; mira – dovana tam, kuris turės mirti, išreiškiant artimo meilės darbus. Pasak dvasininko, kiekvienas laikmetis duoda savo išbandymus, todėl žmonės privalo gerai suvokti, identifikuoti savo vertybines nuostatas, įsitikinimus, apsvarstyti darbus ir savo mintis. Kaskart mes patys renkamės, kurioje pusėje mums būti. Dabar visi turime gausybę pasirinkimų. Pandemija iš esmės pakeitė ir visuomenę. Prieš karantino siautulį, bažnyčioje galėdavo sutikti gerokai daugiau maldinikų, o dabar, žmonės bijo ligų, užsidaro tarp keturių sienų, kai kurie stebi mišias per televiziją ar socialinius tinklus. Kai kurie tikintieji, iškeliavo Anapilin, kaip ir popiežius Benediktas, kuriam pagerbti, jo laidotuvių dieną bažnyčioje skambės varpai.
Kvietė pakelti akis į dangų
Kunigas J. Morkvėnas kvietė nepamiršti simbolinės šio laikotarpio reikšmės ir linkėjo sekant išminčių pavyzdžiu, dažniau pakelti akis į dangų. Išminčiai sekė žvaigžde, sugebėjo priimti ir nusilenkti karaliui, gulinčiam ėdžiuose, o ne sėdinčiam prabangiame soste. „Žmonės nuolat renkasi, ar jiems atsigręžti į Dievą, ar nuo jo nutolti. Visi laukiame dovanų, o jas gavę, nesijaučiame laimingi. Visada mes matome tai, ką norime matyti, randame tai, ko ieškome. Gerumas, ramybė, taika ir artimo meilė turėtų mus lydėti kasdien, tai yra didžiulės dovanos, kurias reikėtų dalinti, pastebėti, sugebėti priimti, tačiau didžiausia mūsų dovana yra gyvenimas, jį turime branginti, įprasminti, džiaugtis juo“, – apie tikrąsias dovanas kalbėjo dvasininkas. Anot pašnekovo, reikėtų nepamiršti, kad net ir didžiausioje tamsoje, visada įsižiebia viltis.
Simboliškai per Tris Karalius bažnyčiose šventinami smilkalai ir kreida, kuria virš durų užrašomos trys pirmosios karalių vardų – Kasparo, Merkelio (Melchioro) ir Baltazaro – raidės. Taip pat užrašomi esami metai tai 2023. Užrašas taip pat reiškia, kad Kristus laimina namus. Iš lotyniško žožio Christus Mansionem Benedicat.
