Ar menas gali būti įdomus vaikams, paaugliams, jaunam žmogui? Ar menas gali kalbėti apie mums aktualius dalykus, tarp jų ir apie karą? Ar menas mus gali keisti? Ar menas gali gydyti? Vakar skyrėme laiką Klaipėdos meno erdvėms.
Procesas be vardų, žymių pavardžių
Aplankėme Gedimino Juškos fotografijų parodą bibliotekoje, Baroti galeriją, Parodų rūmus ir Klaipėdos dailininkų sąjungoje vykstančią parodą, o galop patekome į įvairių tautų koncertą. Na, dar viską reikia pasitikslinti… Tiesiog įsiliejome ir atsidavėme procesui, nebesusekdami vardų, žymių pavardžių ir taip toliau. Dalyvavome taip, kaip mums kiekvienam išėjo ir norėjosi, pasiduodami menų sintezių kerams. Žaidėme ir fotografavome vieni kitus ir kitus Klaipėdos miesto ir meno erdvėse.
Bet dabar apie viską iš eilės ir kitą dieną, bandant sisteminti. Po ilgo laiko Klaipėda atrodė kaip labai jaukus didmiestis, pilnas turistų, kalbų ir kitų tautybių žmonių. Pagrindinis kelionės tikslas – aplankyti Gedimino Juškos fotografijų parodą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Vos pamačius internete jo nuotraukas, gimė du trečdaliai teksto, tekstą reikėjo užbaigti, tad norėjosi parodą aplankyti ir pamatyti gyvai, nes kai ką galima spręsti apie parodos koncepciją iš erdvių ir pasirinkto eksponavimo būdo.
Nuotraukų įspūdis man buvo toks, jog tikėjausi parodą pamatyti išeksponuotą salėje didelėje atviroje erdvėje, tačiau mano įsivaizdavimas prasilenkė su realybe. Gedimino Juškos fotografijas man su vaikais pavyko aptikti bibliotekos nišinėje galerijoje, neįrėmintas ir sugrupuotas laukeliais. Toks eksponavimo būdas man susišaukė su parodos pavadinimu „Ne/pa/stebimi”. Nors realybė ir neatitiko mano įsivaizdavimo, nuotraukų paliktas įspūdis nepasikeitė ir tik sustiprėjo.
Kitas tikslas – pirmą kartą aplankyti „Baroti” galeriją ir joje vykstančią Šarūno Šimulyno kūrinių parodą „Gamtos užkalbėtojas”, apie kurią sužinojau iš neseniai atrasto fotografo feisbuko. Aišku, labiausiai suintrigavo pavadinimas. Pasikalbėjome su galerijos savininku Isroildžonu Baročiu; selfio nutariau neprašyti. Jis mums patarė užsukti į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą, į kurį mes žadėjome nebeužsukti, nes meno ir pasivaikščiojimų mums jau buvo kaip ir per akis.
Pašalinti iš performanso erdvės
Kai visko labai daug, nebesugebu aprėpti ir šitoje vietoje nebeliko nieko kito kaip atsiduoti savaiminiams meno erdvių procesams be pavardžių ir pavadinimų. Patarimo paklausėme ir centre patekome į tikrą meno tornadą. Romos Auškalnytės „Kūnas kaip tekstas” konceptualūs sprendimai man patiko, bet mano sūnums jie pasirodė kiek destruktyvūs ir jie panoro mane iš tos erdvės kuo skubiau pašalinti, nors mažasis sėkmingai rado performansus rodančią nišą ir ten kuriam laikui pradingo. Aptarėme žodžio „performansas” reikšmę.
Nuo gamtos erdvių, į miestą
Mes pirmą kartą keliavome taip. Daugiausia keliaujame po gamtos erdves. Atradome kitą, labai įdomų būdą keliauti po miestą. Be to, sekdama palei Gedimino Juškos fotografiją norėjau pajusti gatvę, jos gyvenimą, žmones, ko mažame miestelyje nepadarysi. Dideliame mieste gatvėje žmonės tarsi pranyksta, yra ne/pa/stebimi ir panirę į save. Tai labai įdomus topas. Stebiu mūsų nuotraukas. Kur fotografuojame vieni kitus ir yra žmogus sąmoningai žinantis, kad yra fotografuojamas – jo stovėsena ir laikysena prieš fotoobjektyvą yra visiškai kitokia ir kitokie yra žmonės, kai jie nežino, kad juos fotografuoji. Tūkstantį kartų gyvesni ir emocionalesni. Žinoma, kai mes esame sąmoningame fotografavimo procese, mes susiduriame su žmogumi kaip vaizdiniu, per kurį jis nori save pateikti, o tai irgi yra įdomu. Mes matome, kaip žmogus mato pats save ir jis tikrai ne visada nori pasiduoti fotografo matymo užmačioms. Kelionės pabaigoje grįždami atsitiktinai patenkame į tautų kultūrų renginį ir mažajam sūnui pakuždu, kaip pagaudyti portretų minioje. Jis taip ir padaro, o aš turiu galimybę patyrinėti skirtumus, kurie yra akivaizdūs.
Iš tikro, pamatyti padeda mąstymas ir keistu būdu, yra fotografijų, į kurias žiūrėdamas gali pajusti tą keistą gatvės pasaulį, kuriame sukasi žmonės, jos orbitoje sukasi net tie, kurie niekur neišeina – ir būtent per nuotraukas apmąstyti tą gatvės dvasią.
Kita centro paroda „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation” kolekcijos mus ištirpdo ir sulydo su meno kūriniais. Mes tiesiog dalyvaujame ir niekuo nesidomime. Esame įtraukti. Aš tik bandau beviltiškai aikčioti „Sutkaus fotografijos”, „Saukos paveikslas”, bet nieko iš to konceptualaus neišeina ir niekas manęs negirdi, net aš pati savęs. Mokausi būti atjauti sau ir atleisti, tik smagu matyti sūnus, pasinėrusius į vyksmą.
Mažosios Lietuvos kultūros kišenė
Na, mane domina ir Virginijaus Kinčinaičio „mobiliaku“ darytos fotografijos ir kurio knygą „Foto regos pratimai” buvau ne per seniausiai perskaičiusi. Po meno tornado ši paroda pasirodo kaip tikras štilis ir tobulai įkūnija pavadinimą „Misère” ir jau minėtą ne/pa/stebimumo konceptą. Viskas puiku, bet centro darbuotoja mums rekomenduoja apsilankyti Klaipėdos dailininkų sąjungos parodoje, kuri esanti visai netoli.
Tos parodos mes sėkmingai ir greitai, vos besilaikydami ant kojų, nerandame ir pakliūname į Mažosios Lietuvos kultūros kišenę (kaip atsiminti dabar pavadinimą – be dievo Gūglo – niekaip!) – delmoną, garbė Tau, Viešpatie! Čia mums sako eiti pro tas duris į antrą aukštą.
Proto ir jausmų migloje
Į antrą aukštą mes užlipame atbukę. Ką tai reiškia? Na, kai žvalgaisi aplinkui, bet niekas nieko tau jau nebesako. Gamtos fotografijos, bet aš jau jose nieko nebesugebu matyti, tik kažkokius abstrakčius darinius nuotraukose, aplink mane kaip voratinkliai sukasi keistos instaliacijos, primenančios sapnų gaudykles, bet nepasakojančias nieko, kas būtų realu. Na, dar sugebu pastebėti labai paprastą techninį nuotraukų eksponavimo sprendimą. Jokių rėmų! Čia pasirodo ir mes susipažįstame su keramike Daiva Ložyte ir jos žodžiai išsklaido ant mano smegenų nuo meno gausos nusileidusį mentalinį rūką (man idealu būtų – viena paroda, ir ne daugiau). Mes paprastai fotografuojame gamtą, stengdamiesi atskleisti jos grožį, nuotaiką, galią, gamtos ir žmogaus sąveiką, bet šiose nuotraukose Žemė suvokiama kaip kūnas, kurį galime priimti tokį, koks jis yra, arba puošti, na, kaip moteriai susipinti kasas, ant kaklo užsidėti karolius. Kai kurios „sapnų gaudyklės” sukurtos ir iš gyvūnų organų.
Prisiminiau, kad su Daiva Ložyte mes aptarėme vieną įdomų fenomeną – „bemokslį” menininką. Pasak, Daivos, tokie žmonės neturi apnašų, pasaulį pateikia tokį, kokį mato, o mato, koks jis yra, – mato gerai, kartais naiviai. Kalbėjomės ir apie menininko vienatvę…
Vis dėl to, koks keistas reiškinys, kurį pastebėjau šios kelionės metu. Kai esame visiškoje proto ir jausmų migloje, struktūruotis, atgauti pusiausvyrą, sugrįžti į realybę mums padeda… kalba. Kalba, kuri įveikia pasaulį, kupiną nežinios, neapibrėžtumo, nerimo ir net nuovargio.
Nuotraukos Augusto Murašovo, Luko Murašovo, autorės
Daugiau tekstų ir nuotraukų fb puslapyje Alma’s art space. Kviečiame sekti!
