Rugpjūčio 2-8 dienomis draugijos ,,Veikiam. Lt“ nariai keliavo į Vano miestą Turkijoje. Čia vyko tarptautinis renginys – ,,Eco Future“, finansuojamas pagal ERASMUS + programą. Lietuvos žalieji laukai, balto smėlio paplūdimiai, miškuose augančios pušys, jaukūs miestai ir miesteliai palieka tolumoj, kai iškeliauji į svečias šalis, kurios ypač kontrastuoja su mums įprastu kraštovaizdžio peizažu. O štai Vano miestas Turkijoje driekiasi kalnų papėdėje, visiems atvykstantiems iš tolo moja Ereko kalnas, kuris savo paslaptingu žavesiu traukia, ypač tuos, kurie atvyko iš lygumų krašto.
Renginio organizatoriai Hakanas ir Rukiye
Signalizavo tam tikras grėsmes
O kas pasakys, kad ežero vanduo negali švytėti? Ryte, jį nudažo pirmieji saulės spinduliai. Šviesus ir toks ypatingai skaidrus. Ežeras bunda ryte, stebindamas savo spalvomis, jo vandenys žaidžia pirmaisiais saulės spinduliais, jis gali atrodyti mėlynas, pilkšvas, o kartais gelsvai rausvas, šviesus. Vos atvykus į vietovę prie Vano ežero, norėjosi įbristi, išsimaudyti, deja, maudymuisi nepritaikytos akmenuotos ežero priekrantės, ir gausybė įspėjamųjų ženklų draudžiančių maudytis, signalizavo apie tam tikras grėsmes, ekologijos problemas. Tarptautinis renginys Turkijoje Vano mieste subūrė visus tuos, kurie neabejingi ekologijos idėjoms, siekia puoselėti, saugoti ir gerbti visus gamtinius išteklius. Čia dalyvavo jauni žmonės iš Ispanijos, Ukrainos, Moldovos ir Lietuvos. Apsistojome studentų miestelyje, visai netoli Vano ežero, kurį turkai vadina jūra, nes tai didžiausias pasaulyje vulkaninės kilmės sodos ežeras ir ketvirtas pagal dydį nenuotakus ežeras pasaulyje. Jis telkšo 1640 metrų virš jūros lygio. Šio ežero plotas 3755 kvadratiniai kilometrai, vidutinis gylis – 171 metras. Giliausia vieta – 451 metrai. Šis Ežeras, susidarė dėl Nemruto kalno sprogimo. Jo ilgis 120 kilometrų.
Miesto simbolis – katė
Pirmąją dieną po kelionės buvome pavargę, tačiau neatsispyrėme smalsumui ir pasigrožėti unikaliomis Vano katėmis. Manoma, kad šios ypatingos katės, kurių akys skirtingos spalvos: viena – gintarinė, kita – skaidriai mėlyna, atsirado be žmogaus įsikišimo Ararato kalno papėdėje. Spėjama, kad tai gali būti pusiau ilgaplaukių kinų kačių palikuonės, atkeliavusių prie Vano ežero Didžiuoju Šilko keliu. Labiausiai stebinantis turkų Vano kačių bruožas – vandens trauka. Šios katės ne tik mėgsta vandenį, bet ir mielai plaukioja. Jų gausu Turkijos Vano kačių tyrimų centre, netoli universiteto studentų miestelio. Čia jos gyvena yra prižiūrimos, sudaromos sąlygos joms atsivesti palikuonių. Vano kačių tyrimų centras siekia apsaugoti genetines, morfologines ir fiziologines šių kačių savybes. Centras ne tik augina šias kates, bet ir seka kačių auginimą už universiteto ribų. Vano katės iki šių dienų yra vienas svarbiausių šio miesto simbolių.
Nelaimingos meilės istorija
Aplankyta Vano pilis bei tvirtovė, stovinti ant 100 metrų aukščio stataus skardžio. Ji ypatinga tuo, kad pastatyta iš vientiso akmens luito. Tai yra didžiulis akmeninis įtvirtinimas, primetantys istoriją, senovės Urartų karalystę ir nukeliantis mus į 9–7 amžių prieš mūsų erą. Iš čia atsiveria vaizdai į Tusbos griuvėsius, senovės Urartijos sostinę.
Maldos namuose – pažintis su šventiku ir gausybė besituokiančių porų.
Rugpjūčio 6 dieną laivu plaukėme į Akdamaro salą, kurios legenda byloja nelaimingą armėnų princesės Tamaros ir nekilmingo piemens meilę. Pasakojama, kad Akdamar saloje gyveno kilmingas žmogus, turėjęs dukrą, vardu Tamara. Griežtas tėvas norėjo savo dukrą išlaikyti skaisčią ir pašvęsti vienuoliškam gyvenimui. Mylimas piemuo kasdien plaukdavo ežeru, pasimatyti su savo išrinktąja gražuole. Tamara jo laukdavo su žibintu tamsoje, o jaunuolis ją rasdavo, plaukdamas į šviesą. Apie tai sužinojo griežtasis Tamaros tėtis. Vieną vakarą jis su žibintu nuėjo prie Vano ežero. Pamatęs šviesą, piemuo pamanė, kad jį kviečia Tamara, jis plaukė šviesos link. Merginos tėvas, vaikščiojo su žibintu iš vieno salos galo, į kitą, o šis iš paskutinių jėgų plaukė į šviesą, kol pagaliau prarado jėgas, pasidavė ir nuskendo. Sakoma, kad paskutiniai jo atodūsio žodžiai ir buvę Ak, Tamara. Tad ši sala ir gavo Akdamar salos vardą. Akdamar saloje yra ypatinga keturlapio dobilo formos bažnyčia, vėliau joje įkurtas vienuolynas.
Akacijų alėjos sodinimas
Nors Turkija lyg ir aukštus turizmo, aptarnavimo kultūros standartus propaguojanti šalis, tačiau čia vis dar nėra taromatų, todėl plastiko buteliai mėtosi visur: mieste, paplūdiomiose, lankytinose vietose. Projekto dalyviai, pasiraitoję rankas, tvarkė aplinką – tai gerosios patirties sklaida, asmeninis pavyzdys, kad nesunku po savęs nepalikti šiukšlių. Po talkos ežero priekrantėse – akacijų alėjos sodinimas. Tikimės, kad mūsų pasodinti medžiai dar ilgai žaliuos, primindami Vanui apie šį tarptautinį projektą, skatins visus gerbti gamtą, tausoti ją. Taip pat lankėmės vietiniame jaunimo centre, kur galėjome stebėti gausybę sportinių ir meninių užsiėmimų vaikams ir jaunimui. Na, o renginį vainikavo kopimas į 3 kilometrų aukščio Ereko kalną, bei projekto dalyvių kuriami trumpi video ekologijos tema.
Vieniems gyvenimas teka tarsi upė be didelių kliūčių, retkarčiais sustodama ties mažais akmenukais, kitiems – atvirkščiai – upė sunkiai skinasi kelią, kad ir kiek dėtų pastangų. Bet kokia mintis, veikla, svajonė ir tikslas, milžiniško išminties šaltinio, bendrystės idėjų, pagarbos gamtai. ,,Eco Future“ – tarptautinis renginys, vykęs nepaprastoje kalnų apsuptyje, šalia Vano ežero, skatino visus atkreipti dėmesį į gamtą, žmogaus buvimą joje, ieškoti darnos ir bendrystės su gamta, o svarbiausia, kad šiukšlės, tarša nepakenktų gamtai ir mūsų pačių buvimui joje.
