Paskutiniame 2023 metų Savivaldybės tarybos posėdyje nutarta 2024-uosius paskelbti Žemaičių rašto metais. Tačiau, kaip visada, tariamo ganėtinai veidmainiško žemaitiško „patriotizmo“ protrūkis verčia juoktis ar atlaidžiai šyptelti.
Alvydas Ivoncius
Konservatorė netikėtai prisiminė esanti žemaitė
Sprendimo projektą paskelbti 2024 metus Žemaičių rašto metais pristatė Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė Janina Bucevičė. Posėdyje tai buvo ne pirmas sprendimo projektas, kurį ji pristatė. Ponia visus ankstesnius sprendimų projektus pristatė sklandžia bendrine kalba. Apskritai ji visuose posėdžiuose, visuose viešuose renginiuose kalba bendrine kalba. O štai pristatydama sprendimo projektą dėl 2024 metų paskelbimo Žemaičių rašto metais, „pragydo“ taisyklingai žemaitiškai: moka, juk yra žemaitė.
Iki tol vien bendrine kalba šnekėjęs meras Tomas Katkus kibo antrinti žemaičių kalba ar tarme: o čia jau kaip ir kam patinka, kaip ir kas ką suvokia. Patvirtinus minėtą sprendimą, T.Katkus vėliau jau kalbėjo vien bendrine kalba.
Šiuos metus paskelbti Žemaičių rašto metais pasiūlė Žemaičių kultūros draugija ir jos pirmininkas Algirdas Žebrauskas. Posėdyje jis vėl žarstė jam įprastus gana lėkštus, propagandinio lygio samprotavimus apie Žemaitijos regiono bei žemaičių kalbos įteisinimą.
Gal verta pirmiau kibti į bendrinės kalbos gramatiką?
Tiesą sakant, daugelis žemaičių kalbos „patriotų“ neįstengtų paaiškinti, kodėl žemaičių tarmę galima laikyti atskira kalba. Lygiai taip pat daugelis tų vadinamųjų „patriotų“ nė nemoka žemaitiškai taisyklingai rašyti, nors ragina 2024-uosius paskelbti Žemaičių rašto metais.
Norint išmokti taisyklingai rašyti žemaitiškai, pirmiausia reikia mokėti lietuvių bendrinės kalbos gramatiką. O kaip rodo kai kurių vietos politikų (tarp jų ir nemaža dalis Savivaldybės tarybos narių) individualūs raštai ar rašinėjimai „feisbukuose“, jiems pirmiausia reikėtų susirūpinti ne 2024-ųjų paskelbimu Žemaičių rašto metais. Panašu, iš pradžių aktualiau būtų jiems patiems sau paskelbti šiuos metus asmeninio raštingumo ugdymo metais.
Tikriausiai neapsiriktume pasakydami, kad dauguma Savivaldybės tarybos narių raustų iš gėdos dėl pažymių, kuriuos gautų už bendrine kalba parašytą diktantą. Vis dėlto kai kuriems prastas raštingumo lygis nė kiek nekliudo aktyviai reikštis „feisbukuose“.
Patys posėdžiuose vengia kalbėti žemaitiškai
Tarybos sprendimu savivaldybės administracija įpareigota iki šių metų pirmo ketvirčio pabaigos parengti ir patvirtinti „Žemaitiško rašto metų minėjimo programą“.
2021 metais Savivaldybės taryba entuziastingai nutarė 2022-uosius paskelbti Žemaičių kalbos paminėjimo metais. Vėlgi posėdis buvo panašus į žemaitiško „patriotizmo“ komediją. Iki sprendimo projekto paskelbti būsimus metus Žemaičių kalbos metais, dauguma Tarybos narių kalbėjo bendrine kalba. Svarstydami, ar reikia tų Žemaičių kalbos metų, visi, kas mokėjo, prabilo žemaitiškai. Tuometis meras Kęstutis Gusarovas netgi priminė, kad Tarybos reglamente įrašyta, jog posėdžiuose galima kalbėti žemaitiškai.
Priėmus minėtą sprendimą dėl Žemaičių kalbos metų, iš daugumos Tarybos narių žemaičių lūpų vėl lyg niekur nieko liejosi bendrinė kalba. Liejosi ji ir 2021, ir 2022-aisiais – tariamais Žemaičių kalbos metais. Pasirodo, patys žemaičiai Tarybos nariai nenori kalbėti žemaitiškai, užtat šventai yra įsitikinę, kad tai būtinai turi daryti vaikai, o juos mokytojai uoliai mokyti žemaičių kalbos.
Gana ironiškai atrodė J.Bucevičės žemaitiška kalba paskutiniajame praėjusių metų posėdyje. Šiaip jau vengianti posėdžiuose kalbėti žemaitiškai, konservatorė ragino „rokuotis žemaitiškai“. O neva žemaitiško rašto ji mokytųsi, tarsi kažkas tuo užsiimti iki šiol būtų draudęs.
Sukurpė brangią, pompastišką akciją. Kas iš to?
2021 metais buvo parengta Žemaičių kalbos minėjimo programa. Pačiai kalbai toje programoje – katino ašaros. Dauguma pinigų išleista „meniniam bizniui“ tos kalbos puoselėjimo dingstimi – 20 tūkst. eurų memorialinei-meninei plokštei „Žemaičių kalbai“, 28 tūkst. eurų – festivaliui, 17 tūkst. eurų – žemaičių vėliavai propaguoti. Iš viso išlaidos siekė vos ne 100 tūkst. eurų.
Čia minėtos „priemonės“ niekuo nediegė nei vaikams, nei suaugusiems noro kalbėti žemaitiškai, skaityti ir rašyti žemaitiškai. Tam buvo skirtos apgailėtinos sumos: kūrybiniams leidiniams žemaičių kalba – 600, informacinėms lentelėms prie lankytinų objektų – 2 tūkst., žemaičių kalbos aktualizavimui, įrengiant Telšių miesto autobuso stotelėse stendus su žemaitiškais žodžiais, miesto istorija, legendomis, nuotraukomis – 2 tūkst. eurų. Trupiniai skirti ir kitoms panašioms „priemonėms“, turėjusioms skatinti kalbėti žemaitiškai. O labiausiai apgailėtinai programoje atrodė tai, kad Telšių rajono švietimo įstaigoms mokymo priemonėms žemaičių kalba buvo numatyta vos 2 tūkst. 300 eurų.
Taigi matome, kokiems reikalams daugiausia išleista pinigų – ne kalbėjimui žemaitiškai puoselėti ir ugdyti, o „meniniams bizniams“ ir pompastiškam festivaliui.
Vėl laukia eilinis „pasipinigavimas“?
Matyt, panaši bus ir Žemaitiško rašto paminėjimo programa. Beje, tais Žemaičių kalbos metais nė nebuvo numatyta skirti pinigų vadovėliui, kuriame būtų aprašoma Žemaitijos istorija, aiškinama, kodėl žemaičiai turi kalbą, o ne tarmę, pateikiamos bent esminės tos kalbos ar tarmės skirtybės nuo bendrinės kalbos ir kitų lietuvių tarmių.
Minėtame gruodžio mėnesio posėdyje Tarybos narys Algirdas Bacevičius pastebėjo, kad iš Žemaičių rašto metų nieko naudingo nebus. Kažkas susirinks, paplepės, bus išleisti pinigai. A.Bacevičius priminė, kad mokyklose vaikai vengia kalbėti žemaitiškai, nes gimtoji tarmė jiems atrodo gėdinga. A.Bacevičius mero klausė, ar bent jo vaikai moka žemaitiškai? Pasipiktinęs meras atsakė, kad moka. Na, bet moka ar ne, žino ir mero vaikų bendraklasiai.
Beje, žemaitiškai kalbėti posėdžiuose nė kiek nesistengia ir „didžiojo žemaičių kalbos ir rašto puoselėtojo“ A.Žebrausko žentas – Savivaldybės tarybos narys. Jis kuo ramiausiai kalba bendrine kalba. Kaip ir jo žmona – A.Žebrausko duktė. Matyt, A.Žebrauskui visur viešai kalbėti žemaitiškai kažkodėl nepavyko įtikinti net žento su dukra, o ką jau kalbėti apie „plačiąją visuomenę“. Kaip matome, net raginanti „rokuotis žemaitiškai“ J.Bucevičė žemaičių kalbą posėdyje prisiminė tik pristatydama sprendimą dėl Žemaitiško rašto metų. Visa tai leidžia numanyti, kad Žemaitiško rašto metus ir jų minėjimo programą lydės tipiška pompastika, paviršutiniški renginukai ir įprastas „meninis biznis“.
Dėl teisybės reikia pasakyti, kad posėdžiuose nuosekliai žemaitiškai kalba vien A.Žebrauskas ir Linas Šedvilas.
Žemaitiško rašto metais lyg ir derėtų daugiausia pinigų skirti to žemaitiško rašto kursams. O čia bėda: ar yra rajone nors vienas lituanistas, geriausia būtų – žemaitis, gerai žinantis žemaičių kalbos (ar tarmės) gramatiką ir galintis mokyti kitus? Diletantai, su gausybe klaidų „feisbukuose“ bandantys rašyti žemaitiškai, čia netinka.
Pabaigai retorinis klausimas: jei žemaitiško rašto paminėjimo metais būtų surengtas diktanto rašymo žemaitiškai konkursas, ar išdrįstų jame dalyvauti nors vienas dabar didelį „patriotizmą“ demonstruojantis veikėjas?
