Senovės Graikijoje apsiaustų klostės buvo daromos kaitintu metaliniu virbu, kitas būdas – audinį lyginti paprastais akmenimis, tiesa, labai karštais.
Vėliau lyginti drabužius buvo bandoma net keptuve, įkaitinta ant anglių.
Kas ir kada išrado tai, ką šiandien vadiname lygintuvu, niekas tiksliai nežino.
Greičiausiai jis atsirado tada, kai drabužiai buvo pradėti siūti iš audinių, nors archeologai tvirtina, kad kailiai taip pat buvo lyginami poliruotais mamuto kaulais.
Pirmasis lyginimo prietaisas greičiausiai buvo plokščias sunkus akmuo.
Senovės actekų piešiniuose lyginimo procesas įamžintas taip: drabužiai būdavo patiesiami ant lygaus paviršiaus, iš viršaus prispaudžiami akmeniu ir kuriam laikui paliekami po šiuo presu.
IV a. prieš mūsų erą graikai išrado būdą plisuoti drabužius naudojant metalinį virbą, panašų į kočėlą.
Po dviejų šimtmečių romėnai drabužių raukšles išplakdavo metaliniu plaktuku, įkaitintu aukštoje temperatūroje. Lygintuvas su karštomis anglimis viduje pasirodė tik XVIII a. viduryje.
Iki tol drabužiai buvo lyginami instrumentu, labai panašiu į didelę keptuvę.
Artimiausias šiuolaikinio lygintuvo pirmtakas buvo indas su žarijomis.
Jis atrodė panašiai kaip paprasta keptuvė: į ketaus indo su rankena vidų buvo dedamos karštos anglys ir tokia savotiška keptuve braukoma per drabužius.
Suprantama, toks „lygintuvas“ nebuvo itin patogus ir saugus: dirbti trukdė vis išlekiančios žarijos ir smulkios anglys, paliekančios drabužiuose skylutes ir nudegimo žymes.
Laikui bėgant buvo pradėta naudoti du lygintuvus: kol vienas kaisdavo ant krosnies, kitu būdavo lyginama. Lygintuvai sverdavo įvairiai – nuo vieno iki 10 kilogramų.
Dar vienas senovinių lygintuvų porūšis – lieti ketiniai, kaitinami ant atviros ugnies arba karštoje krosnyje.
Atsirado jie XVIII a. ir dar buvo gaminami iki XX a. 6-ojo dešimtmečio, nors jau seniai buvo išrastas elektrinis lygintuvas, mat vis dar buvo namų be elektros lizdų.
Ketaus lygintuvas kaisdavo labai ilgai, ne trumpiau kaip 30 min., o karšto jo nebuvo galima paimti plika ranka.
Todėl netrukus tokie lygintuvai buvo patobulinti: juos pradėta gaminti porinius, su viena nuimama rankena ant dviejų ketaus pagrindų.
Kol vienu pagrindu buvo lyginama, kitas kaisdavo, tad lyginimo procesas pastebimai paspartėjo.
Anglys buvo dedamos į korpuso vidų ir uždengiamos dangčiu, o iš viršaus, kad geriau trauktų, buvo įtaisomas vamzdis.
Kad anglys geriau kaistų, šonuose buvo daromos specialios angos. Mostaguojant tokiu lygintuvu pirmyn atgal būdavo sustiprinama ventiliacija.
Norint vėl uždegti jau atvėsusias anglis, į angas būdavo pučiama arba mojuojama lygintuvu.
Kadangi lygintuvai buvo sunkūs, lyginimas tapdavo tikra treniruote rankų raumenims lavinti.
Lygintuvas buvo brangus daiktas. Liejant jie būdavo puošiami ornamentais, perduodami kaip motinos palikimas dukrai.
Lygintuvas namuose buvo jų šeimininkų gerovės požymis.
Svarbiems asmenims buvo gaminami įmantriausių formų lygintuvai, kartais inkrustuojami, tarkime, variu, o kai kurie net sidabru.
Dideli ketaus lygintuvai sverdavo iki 10 kg, jais būdavo lyginami stori audiniai. Lyginti ploniems audiniams ir smulkioms drabužių detalėms – rankogaliams, apykaklėms, nėriniams – buvo naudojami mažyčiai, vos pusės delno dydžio, lygintuvėliai.
Vietoj anglių į lygintuvo vidų kai kada būdavo dedamas įkaitintas ketaus luitas. XIX a. pabaigoje pradėta gaminti dujinius lygintuvus.
Jų veikimo principas buvo tas pats kaip dujinių viryklių – lygintuvas įkaisdavo nuo karštų dujų. Į tokio lygintuvo korpusą būdavo įstatomas metalinis vamzdelis, prijungtas prie dujų baliono, o ant lygintuvo viršaus pritvirtintas siurblys.
Dujos būdavo įsiurbiamos į lygintuvo vidų ir ten degdamos kaitindavo lygintuvo pagrindą.
Nesunku įsivaizduoti, kokie pavojingi buvo tokie lygintuvai: dėl jų neretai įvykdavo dujų nutekėjimas su visomis neišvengiamomis pasekmėmis – sprogimais, gaisrais ir aukomis.
XX a. pradžioje išpopuliarėjo saugesnis už dujinį spiritinis lygintuvas, jo reklamą galima pamatyti 1913 m. žurnaluose.
Toks lygintuvas buvo sukonstruotas žibalinės lempos principu: paviršių įkaitindavo į vidų pilamas ir uždegamas spiritas.
Šio lygintuvo pranašumas buvo tas, kad jis įkaisdavo greitai, buvo ne itin sunkus, jį būdavo galima vežtis į kelionę. Tik kainuodavo jis labai daug.
XIX a. pabaigoje garinius lygintuvus pakeitė elektriniai. Elektrinio lygintuvo gimimo diena galima laikyti 1882 m. birželio 6-ąją.
Būtent tą dieną amerikietis Henris V.Silis (Henry W.Seely) užpatentavo savo išrastą elektrinį lygintuvą su anglies elektrodais.
Ankstyvieji elektrinių lygintuvų modeliai, kaip ir dujiniai, buvo nesaugūs (dėl netobulos konstrukcijos smarkiai krėsdavo elektra) ir dažnai gesdavo, todėl po 10 metų, 1892 m., kompanijos „General Electric“ ir „Crompton & Co“ modernizavo elektrinį lygintuvą, pradėdamos jo konstrukcijoje naudoti kaitinamąją spiralę.
Tokia spiralė lygintuvo viduje prie pagrindo buvo patikimai izoliuota nuo korpuso.
Galop lygintuvai nustojo savo šeimininkus krėsti elektros srove ir jais naudotis tapo daug saugiau.
Naujoji konstrukcija pasirodė tokia vykusi, kad ir šiandien naudojama naujuose lygintuvų modeliuose, per visą šimtmetį ji mažai pasikeitė. Visą XX a. gamintojų pastangos buvo nukreiptos tik į atskirų prietaiso elementų tobulinimą.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje lygintuvo konstrukcijoje atsirado svarbus elementas – termostatas, reguliuojantis temperatūrą ir išjungiantis kaitinamąją spiralę, kai pagrindas pakankamai įkaista.
O 8-ojo dešimtmečio pabaigoje pakito ir patys lygintuvų pagrindai: juos pradėta gaminti iš stiklo keramikos.
Naujoji medžiaga gerokai sumažino lygintuvo pagrindo trinties į audinį koeficientą ir dabar visi šiuolaikiniai lygintuvai juo slysta ir tai gerokai palengvina lyginimą.
Daugelyje pasaulio šalių yra muziejų, skirtų lygintuvo istorijai, garsiausia jų – Prancūzijos Rubė mieste.
Antikvarai taip pat jais domisi, juk egzistuoja tokie šedevrai kaip krištolinis firmos „Baccarat“ lygintuvas, priklausęs Karoliui X.
Taigi lygintuvai – tai ir meno kūriniai, žmonijos šedevrai.
