Gegužės 14 d. būrelis Plungės ir Rietavo fotoklubo „Žybt“ narių leidosi į kelionę, kurios tikslas – aplankyti Šiaulių fotografijos muziejuje eksponuojamą Tado Kazakevičiaus fotografijų parodą „Tai, ko nebebus“. Kiekviena kelionė yra didesnė už savo tikslą ir taip pranoksta pati save. Po parodos buvo puiki proga užsukti į Naisius, o Degaičių kaime akį traukė alpakų ūkis.
Kas labiausiai krito į akį Tada Kazakevičiaus juostiniu fotoaparatu „Hasselblad“ užfiksuotuose vaizduose? Paprastumas, kurį būtų galima pavadinti vaizdo grynumu, kurį tarčiau esant labiausiai paveikų: žmogaus siela čia atranda prieglobstį. Remiuosi ir itin subjektyviu pastebėjimu: itin didelio originalumo ieškojimams kartais tinka posakis: „Iš didelio rašto, išėjo iš krašto.“ Viso to nerasime ramybe, saiko jausmu pulsuojančiuose Tado Kazakevičiaus kadruose.
Tado Kazakevičiaus krašto vaizdas lieka krašte, tai yra saugančiuose būties įtvirtinimuose ir vis dėl to yra kraštas, tai, kas nėra įvykių centre ir nevyksta sostinėse. Tai – portretai žmonių, kurie atsisakė galimybių siausmo ir yra likę su savo kraštu ir ties kraštu, paribyje, kaip būties pasienio saugotojai. Koučeriai ir švaistūnai visatos galimybėmis nuvykę į šias būties salas aikčioja ir nutyla. Tai teritorija, kur viešojo kalbėjimo įgūdžiai tampa nereikalingi ir beprasmiai. Aišku, visada gali dalyvauti pavasario eurovizijoje laukuose ir dirvonuose, konkuruoti su giesmininkais.
Čia lieka tik tai, kas tikra, kas sutelkta ir kas yra branduolys, tai, kas dar yra, bet ko nebebus, ką pasiglemš dionisiškas gamtos svaigulys, leidžiantis nuolankiai patirti žmogaus sąmonės ir veiklos didingą trapumą. Žmogus, individuali sąmonė čia visada pralaimi, tačiau didinga yra kultūros ir tvėrimo pastanga, trunkanti akimirką tarsi ašara, nutekanti skruostu, kurioje atsispindi pasaulis. Paguodos imame ieškoti istorijoje, prarasdami individualiai sąmonei būdingą egoizmą, ieškodami ir atsiremdami į tai, kas yra daugiau nei mūsų „aš“, gamtos ir kultūros sąveikoje ieškodami darnių sąskambių.
Pasaulyje, kuriame, ką bedarytum, iš tavęs reikalaujama isteriško išskirtinumo patvirtinimo, kaip asmenybės antspaudo, pabandyk ištarti: „Išsiskiriu paprastumu ir ramiu žvilgsniu į pasaulį. Nebandau būti išskirtinis, šitose nuožmiose originalumo kautynėse, esu kaip Lembo ąžuolas, esu kaip trisdešimt keturių kilometrų upė Aitra, stoiškai esu savimi.“
Nugarmėsi ar liksi ant pasaulio krašto? Kad galėtum tai įamžinti – garmantį ir dar stovintį, pats turi tapti viso to dalimi, tik taip tau tai gali atsiverti. Sakoma, jog stebėtojas kuria pasaulį, tačiau akivaizdu, jog tą mirksnį, kai susitinka žvilgsniai, stebėtojas tampa stebimuoju ir sąveika tampa abipusė. „Objektas“ pradeda kurti stebėtoją, jį perkeisti.
Tado Kazakevičiaus nuotraukose – kaimo pašto dėžutė – į ją atkeliauja laiškai iš kito pasaulio, gal iš Amerikos. Ateina laikraščiai, atnešdami žinių apie kitą gyvenimą. Ir gyvenančių čia – gal vienas, o gal ir to paskutinio jau nebėra. Ir laikraščių niekas jau nebeužsisako, neberašo laiškų, bet pašto dėžutė vis dar stovi ir laukia. Tai yra fotografijos poezija. Ir šviesa.
Kita nuotrauka – privati valda vidury laukų. Apie žmogaus norą privatizuoti begalybę. Ir kolonizuoti kosmosą. Nusipirkti planetą ir uždrausti į ją žiūrėti kitiems. Užsirakinti žvaigždėje.
Pilnas lietaus rezervuaras – vaikystėje mes jį vadindavom „bosu“ – ir aukštyn tyškantys lietaus lašai tarsi šoktų tyliai kalba apie būties pilnatvę. Paradoksaliu būdu tuštėjančiame pasaulyje ima trykšti būties šaltiniai, šalia kurio stovėdamas visada audi eilėraštį, iš žodžių, vaizdų ar nebylų, nematomą… Iš šviesaus ilgesio, iš skaidrios gėlos.
Kokią giją išausi euroremonto pasaulyje?
Atidžiai žvelgiu į pirmąją albumo nuotrauką. Trys vaikai, ant būdos šuo, kurį glosto berniukas ir mergaitė. Žvelgiu į vaikų akis. Jų akyse dar srovena būtis, jie nežino, kas jų laukia, kokiame gyvenimo spektaklyje bus įkalinti ir kaip veršis iš vaidmenų į tą pirmapradę laisvą laukinę būtį, laimės šalį, kurioje jie yra nufotografuoti.
Žmonių portretai. Žmogus prie žemės. Tai, ko nebebus? Ši paroda tai lyg Balio Buračo, Antano Sutkaus ir kitų fotografų darbų tąsa. Kai kas iš mūsų ieškos ir ras praėjusio gyvenimo ženklų, o kai kurie kausis ir su tuo, ko jau nebėra, bandydami kažką konkretaus išplėšti iš bevardžio gamtos verpeto. Kol žmogus gyvas, jo sąmonė grumiasi su anonimiškumu, ieško prasmės ir ją sukuria.
Pasakutinė albumo „Soon to be gone“ nuotrauka pasakoja vieškelio kaip amžinos kelionės istoriją.
Fotoklubo nariams nykstančio, sustojusio laiko tema aktuali ir skambanti, ne vienas iš mūsų tyrinėjome antropologinį veiklos lauką ir bandėme fiksuoti į nebūtį pasitraukiančius žmogaus veiklos ženklus, patį žmogų.
5 metai, 7000 kilometrų su mopedu „Junak 902“, judančiu 40-50 kilometrų per valandą greičiu. Ciklas „Tai, ko nebebus“ pradėtas kurti 2014 m. grįžus į tėvynę po penkerių Jungtinėje Karalystėje praleistų metų. Įkvėpimo šaltinis – ir menininkų darbai Amerikoje per Didžiąją depresiją, dėl ko amerikiečiai turi galimybę pažinti savo ištakas iki didžiojo egzodo.
Parodoje eksponuojama apie penkiasdešimt nuotraukų, pats fotografas mano, jog gerų kadrų yra apie trisdešimt. Maždaug vienas geras kadras per du mėnesius.
Teksto autorė Alma Riebždaitė
https://www.facebook.com/Almas-art-space-172899593338053
