„Dabar žiema aplinkui sukas,
Baltai aplink prisnigo.“
„Tai dar gerai, jei gauni raštą,
Baltam taip marga… prirašytą“, – Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Žvilgsnis po žvilgsnio – pėdsakų erdvė
Sykiais nėmaž neabejoji, kad pėdsakai – atgarsiai, atmintys, ženklai, žymės. Tveria kur kas ilgiau nei mes galvojame. Buvimo ir palikimo įspaudai – einant, palengva suklusus, užčiuopus nors ir menką, bet tam tikros esaties kiekį – ir žymūs. Jie apmąstyti, palikti, ar laiku aptikti, turi tam tikros realybės virsmo akimirkas. Tiesa, yra sakoma, kad negyvi daiktai tveria ilgai, tik iš žmogaus gali greitai nė pėdsako nelikti. Bet – vis tik pėdomis ir žmones galime atsekti – savuosius susirinkę išlaikysime. Labai dažnai poetai, ypač jie, kalba apie panašius, apie pasikartojančius išgyvenimus, apie susektus pėdsakus, kurie turi atmintį. Atmintis veda iki atminties – ir prieš akis iškyla visa kita, kas tais pačiais takeliais vaikščiojo ar klūpojo, kas susisiekė ir aptiko tavojo gyvenimo pėdsaką.
Pėdsakas – ir pėdtakiai. Galbūt, galbūt, kaip sako poetas Vytautas Mačernis, „Apie pasaulį ir namus“? Atsimeni, žinai, ieškai, žvalgais – gilesnio patyrimo akistata. Atsitinka taip, kad ir žinia iš laiku perskaityto laiško, tampa radiniu, tiksliu esamo laiko įspaudu. Kažkaip kitomis akimis įžvelgi rašantįjį ir jo patyrimą. Poeto žodis – raktas tavo paties būsenai. Viena iš tokių pagavų – susirašinėjimo poveikis, tokia gyva bendravimo blykstė, toks dvasinis nuotykis: „Mes lyg žinojome, kad laimės reta,/ kuri nuėjus nebegrįš daugiau.“ Žadėjimas ir pažadas – „Pirmiausia noriu padėkot,/ Kad Tu manęs neužmiršai!/ Bet tai ne visa dar, tik vot/ Sunku išreikšt gerai“ – vieno laiško fragmentas. Tokie laiko atspalviai, tokios žodžių brydės skaitant poeto Vytauto Mačernio eiliuotus laiškus Danguolei – 85-erių metų atmintis. Gyvenimo ir išgyvenimų pėdsakas iš 1938 metų patirties Telšiuose. Susirašinėjimas – poeto parašas atminties ženklu, slėpinys ir palikimas. Kiekvienam skaitytojui dovana – įspaustų ženklų kalba, gyvenimo vertinimo akimirka: „Ir mums tenai užteko visko/ Ir saulės, vėjo ir gėlių“, „Mes taip žiūrėdavom drauge“ – „šviesiau minty ryškėja“. Išgyvenimų grožis, prisiminimas ir patirtas atspalvis: „Visad matysies man akyse!“ Tokia prasminga vieno laiško – eiliuotos kalbos tiesa, būtos akimirkos realus tvirtinimas. Skaitančiajam – poeto kaip žmogaus, mylinčio žmogaus grožis, laimingo žmogaus portretas. Tokia netikėta akistata, aukštesnė išgyvenimo pakopa, toks stiprus nuklausymas, anot poeto, „kaip širdį tuksi“. Regis, tikrųjų jausmų pėdsakai laiško-eilėraščio eilutėse visomis spalvomis yra atgiję ir paveikūs. Išsivynioja laiko gyvastis – gal dėl to, kad tikra, kad tikrąja meilės kalba kalbėta? Gera, kai žmonių širdyse atbunda gyvenimas – išlikimo pėdsakas. Reikalingumo, būtinybės spaudas. Savotiška akistata su žiema ir tikraisiais žmogaus patyrimais – toks laiko ir jausmo tvyrojimas. Vytauto Mačernio žodis – atrama, juk tikrai ir nuoširdžiai mylint, įtikinama. Rodos, kaip sako pats poetas, džiaugiesi lyg savo džiaugsmu. Laiškas – bendravimo forma, išgyvenimo vertinimas. Ir tokių esama pėdsakų – skaitančiojo džiaugsmo kopija, skaitančiojo tikėjimas tuo „degančiu gyvenimu“, kurį poetas gyveno. Užsilieka – ir liudija kuriančio žmogaus pasaulį. Ne tik laiškų-eilėraščių, bet ir sonetų žmogus atviras, kalbus, „Nepabūgęs gelmėn pasinerti“.
Vytauto Mačernio „Žiemos sonetai“ – tai gyvenimas, iliuzija, šviesa ir meilė. Pėdsakai, vis dar minami iš aštuoniasdešimties metų atminties, žodžiai, užsilaikę – „sutankinę gretas“ ir šiandien visur kur. Paraginti žodžiai, charakteringi: „Ir pro skaitytojų tribūną eisena eikliai/ Praeikite! Jus mylintis poetas veda.“ Veda, tikrai veda – žingsnis likęs, matoma erdvė, išlikimo riba: „Nepabūgęs gelmėn pasinerti“, „Širdis suklupusi iš naujo kelias“. Ir toks „Įdomus gyvenimas – plona viela,/ Virš bekraštės kasdienybės ištempta:/ Ja vaikščiot stengiasi visi,/ Bet juokingai trumpą laiką/ Nenukritę išsilaiko/ Žmonės laimės debesy.“ Išsilaiko – atgręžus poeto mintį į soneto pradžią ir tokia tiesa: „Aš, naujų pasaulių išsiilgęs“. „Nors tikrai, nemeluotai turiu/ Sielą liūdną, skausmingą ir gilią“ – prieš 80-dešimt metų rašyto poeto žodžiai, žiemos laiku, „Realybės pilkumą fantastiškais vaizdais“ pamačius… O juk galima savus ženklus, spalvas, savus sielos plazdesius turėti, galima išmokti „nugalėti liūdesį ir nevilties kančias“, galima sugrįžti – kaip tie „Džiaugsmo paukščiai“, „Nešdami visatos paslaptį kaip linksmą žinią“. „Ryto vėjuj laime suplazdėtų sielos vėliava.“ Ir tokie Vytauto Mačernio „Žiemos sonetų“ pėdsakai – sykiais ir „Po ūkanotu nežinios dangum“ perskaičius, atrodo, yra kaip išsivadavimas, autentiški buvusio laiko ir esamo egzistenciniai dalykai iškelia žmoniškąsias vertybes. Apvaldyti išgyvenimai. O juk poetas Vytautas Mačernis, anot Eugenijaus Matuzevičiaus, „buvo įsitikinęs, kad tik pažinimas ir suvokimas didžiųjų būties tiesų gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl savo kūryboje atvirai nefiksavo nuožmaus ir realaus istorizmo faktų, kurie čia pat, mūsų akivaizdoje, vyko Lietuvoje. Neatsitiktinai dabar kai kurie kritikai, V.Mačernio kūrybos tyrinėtojai stebisi, kad jo poezijoje beveik visiškai nejaučiama baisiųjų karo metų realijų… Bet XX amžiaus tragizmo dvasia jo kūryboje pulsuoja. Ir tai yra filosofinė laiko žymė“ (1990).
Tikrumo ir netikrumo pėdsakai – visada jie mums yra iššūkis. Poetinė erdvė, poeto žodis sugretina tai, kas išlaiko minties judesį ir subrandina mus. Vytauto Mačernio palikimas – prasmės ženklas, savęs ir aplinkos vertinimo principai, žmogaus gyvenimo esmės skambesys. Ir šiuolaik įsižiemojant, pasiskaičius gausėja laiko, kinta matymas, dienos brydis kitoks. Lyg būtum „Grožio Saulės traukiamas“.
„Gyvenimas –/ kuris aplink“,– Marija Meilė Kudarauskaitė
Poetė Marija Meilė Kudarauskaitė praėjusiais metais sutiko gražų gyvenimo jubiliejų – atminimai, prisiminimai, kūrybos pėdsakai. Jos gimtasis Klausgalvių kaimas, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje, jos Mosėdis, Dusetos – ir mokslai Vilniuje, Kaunas, darbai, išgyvenimai ir patyrimai. Knygos, kelionės ir susitikimai su skaitytojais, gyvenimas ir jo kelias. Akimirkų svoris, mūsų, skaitytojų, įdomūs susitikimai su poete – ir tikrai turime kiekvienas – ir gyvu žodžiu išgirstų, ir persiskaičius įsimintinų jos eilėraščių. Negali nejausti, kaip sako poetė, „Kai žodžių sielos ima šviest“… Šiuolaik jau visos Telšių miesto bibliotekos turi knygą „Lėto laiko glėbyje“, Marija Meilė Kudarauskaitė, Vytautas Kudarauskas-Bunkus, 2022-ieji metai. Eilėraščių knyga – motinos ir sūnaus žodis, išlikimo pėdsakas, „Ir per skruostą nuslenka laikas“, – kaip sako poetas Vytautas Kudarauskas.
Yra, yra minėtoje knygoje ir Marijos Meilės Kudarauskaitės, „dvigubos autorystės“ knygoje, kaip autorė sako, „būtina manojo kelio gairelė. Minėdama dešimtąsias savo sūnaus Vytauto (1961-2012) pasitraukimo iš gyvenimo metines, atidariau jo paliktųjų rankraščių dėžes ir radau spaudai parengtų eilėraščių pluoštą. Tai ir yra dingstis šiai publikacijai.“ Taigi turime šaltinį – jo srovė – „du laikai: lėtėjantis iškeliaujančios ir jaunystės sumaiščių įsiūbuotojo, bet iškeliavusio prieš dešimtmetį“,– tokios mintys pačios autorės Marijos Meilės Kudarauskaitės, kaip susitikimo liudijimas, kaip paaiškinimas skaitytojui, kas yra kūryba. „Tiktai po šitiekos metų ėmiausi sklaidyti sūnaus rankraštyną. Svajojo išleisti pirmąją knygą – tai šį Jo kūrybos pluoštą teapsaugo bendras mudviejų knygos stogas. O ir pavadinimą rinktinei pašnabždėjo Vytauto eilutė. Gal ir per lėtas yra laikas tavo eilėms pražydėti…“ „Ir per skruostą nuslenka laikas/ It žaizdotas lietus nuo pečių./ Balto vakar vaikiškos rankos/ Glosto ilgesį ilgą laukų“,– tegul bus tokia pradžia su poeto Vytauto Kudarausko-Bunkaus eilėraščiu, toks pėdsakas skaitančiajam. „Toks kaip veidrody siela mana“,– anot paties poeto… O susitikimas su knyga – gal iš eilės, kaip parašyta?
Marija Meilė Kudarauskaitė metų laikų kelionę pradeda „Devyniažode“, 2021-2022. Šiam sykiui – mintys iš jos eilėraščių ciklo „Žiema“ – juk visos dabar tikrosios žymės visu baltu gražumu, ir visa kita užgožia. Žiema – „Balta tyla – lig horizonto –/ kaip nebylio daina,/ Kaip sėklos triūsas po velėna./ Ir tavo buvime, žmogau,/ Yra atplaukus panaši./ Šit ką tik iš už debesio/ Išskilo fosforinis Dievo delnas“, „Gal šis DABAR yra – ko laukei“. „Saulelė jau po sugrįžtuvių/ Platesnį lanką čiuožtels,/ O tu savas dienas atbuvus,/ Grožėdamos svečiuokis.“ „Tas sniego rūkas, tasai ilgesys,/ Neištariamo kažin ko, o laukiamo, o trokštamo,/ Valtornų šauksmas, girdimas ne ausimis,/ It snaigės skundas akmeniui/ atitarimo trokštant.“ „Esu įžeminta Žemaitijoje“,– sako poetė. Turtingas jos poetinis kraitis – „ir gyvenimas šitaip pasikeitęs“,– anot pačios autorės. „Gyvenime ateina ir išeina įvykiai bei žmonės, kurie nėra svarbūs.“ „Pūgos angelas/ pursnoja sniegą“, „Šukuoja/ kaip nedūlančius/ atminties plaukus“. „DABAR regiu ANUOMET“. „Vien sapnavimų kinas/ sykiais spalvotas/ Nepaiso žanrų nei chronologijų/ Gal net pranašysčių –/ suka ir suka/ Savo vaizdajuostes/ kaip testamentą – “ Taip poetės kalbama „Lėto laiko glėbyje“ – knygoje, kurioje „Gyvenimas –/ kuris aplink“. „Teįsismelkia/ atminty: Šviesos bylonė“. „Grožėkis, ragauk laikinumą būties“. „Žemei nereikia/ mūs – vakarykščių“.
Antroje minėtos knygos dalyje – Vytautas Kudarauskas – „Sekundžių sodai“ – laiko ir jo pėdsakų poezija, minčių, siekių ir troškimų kalbėjimas. Kiekvienam skaitytojui – žvilgsnio į atmintį ir kelią, kuriuo einame, kuris kažkur veda, kuriame su kažkuo ir susitinkame. Toks laikas, kuris yra, kurio gana, kuris kaip nuojauta – išlaukia savo akimirkos. Vis tik ir tam, kuris jau perskaitė, ir tam, kuris dar tik skaitys poeto žodžius, tegul lieka tokie žmogaus patyrimai – iš „Sekundžių sodų“– rišantys gyvenimą su gyvenimu. Keliaukime – „einu,/ Einu, vadinas, gyvenu.“ „Nereik apsimesti keistuoliu,/ Pajutęs, kad tikras, mylėki!“ „Nieks nesakė,/ Kai augau, nemokė,/ Kaip reik sielą ramstyti“. „Ir langai aprasoja,/ Laikas sveria kiek ašara“. „Alkani mūsų žvilgsniai/ Vaikystėj, vaikystėj.“ „Reikia garsiai prabilti,/ Kad išgirstum save.“ „Keliai, ganykite po žiemą/ Pirmyn ir atgalios“. „Save sugavom,/ Įsivėlėme į laiką/ Ir galvojom,/ Kad gyvenam.“ „Balto vakaro vaikiškos rankos/ Glosto ilgesį ilgą laukų“… Šiam kartui tiek iš buvimo, tiek iš poeto Vytauto Kudarausko žodžių. „Lėto laiko glėbyje“ – skaitančiojo pėdsakai ir išgyvenimų patyrimai – kiekvienam su savąja, tuolaik būtiniausia perskaityta eilėraščių eilute, tegul gražiausiu radiniu, tegul tikruoju balsu kalbanti.
Daug visko vyksta ir įvyksta per vieną dieną. Žinoma, laukimo laikas, kaip sakoma, ištįsta, bet verta laukti, sulaukti, verta ieškoti ir turėti pėdsaką, kuris akimirksniu viską pakeis. Toks tikras gali būti mūsų žvilgsnis, tokia skambi ir nepakartojama gali būti mūsų pačių susitikimo akimirka – juk „Tyroji vienumos gaida,– anot poetės Marijos Meilės Kudarauskaitės,– Gyvenimas –“ Gyvenkime jį – būkime jame ir turėkime pėdsakus, garsus, grožį, esmę, slaptąjį savo kodą, esatį ir ateitį, žinojimą ir nežinią, įveikiamą, įsaulio link – poetinio ir realaus supratimo teisybę dėl savęs.
