Darius pabudo, apsidairė. Iš pradžių pamanė, kad tai kažkoks košmaras jog jis dar sapnuoja. Bet tuoj prisiminė, kaip jį vežė, įvedė į teritoriją, pastatą, kamerą. Po visų tikrinimų ir instruktažų pagaliau jis galėjo atsigulti, užsidengti antklode galvą ir nematyti kriauklės su rūdžių dėmėmis, žaliais dažais dažytų sienų ir vaizdo į kažkokį grėsmingą kiemą. Atrodė, kad ryte nubudęs, apsidairys ir visi nemalonūs vaizdai bus pranykę. Bet naujos buities vaizdai buvo realybė, kuri dabar tęsis daugelį metų.
– Kelkis. Prieš pusryčius reikia apsitvarkyti buveinę, jei nori gerą akį įsigyti.
– Man viskas nesvarbu.
– Neriesk nosies. Tokius tuoj čia mandagumo pamoko. Galvoji, kad čia sėdi tik vagys, žmogžudžiai, įsilaužėliai. Prieš metus, jei kas būtų pasakęs, kad atsidursiu kalėjime – nebūčiau patikėjęs.
– Manai, kad neteisingai apkaltino?.
– Apkaltino teisingai. Bet negaliu atprasti nuo ankstesnio savęs.
Mums sekėsi
Mūsų gyvenimas buvo paprastas. Kaimynystėje gyvenančios senutės megzdavo mums šiltas kojines, prinešdavo meduolių, uogienių, grybų į vaikų sodybą. Tuo dažniausiai mus ir maitino. Keptų bulvių su grybais kvapas buvo įsigėręs į sienas. Užsieniečiai savanoriai dalino dovanas, gausiai turėjome sausų pusryčių. Mano motina, girta, parašė prašymą, kad mokyčiaus ketvirtoje klasėje. Jos draugai keitėsi, važinėjome iš vienos vietos į kitą. Atvirai pasakius, buvau buvęs mokykloje vos keletą dienų. Bendraklasiai tyčiojosi, aš juos lupau. Mane apsiėmė globoti šustras ilgšis vaikinas. Išmokau iš parduotuvės nukniaukti cigarečių, šokoladukų, kramtomos gumos. Jei tada būtų, kas nutvėręs… Bet mums sekėsi. Su didžiausiu pavydu į mus žvelgė mažiukai.
Prisimenu, kaip mano klasės draugas kažkuo atkrapštė tėvo garažo duris, pasiėmė jo automobilį, aštuoniese lėkėme į koncertą. Maukėme alų, šėlome. Prisiprašiau, kad leistų pavairuoti. Leido. Mano draugo, šeimoje vienturčio sūnaus nebėra – avarija dėl mano kaltės. Sapnuoju matytus vaizdus. Kalėjimo psichologė aiškina, jog reikia peržengti praeitį, domėtis dabartimi, ateitimi, neprarasti vilties. Visi kala į galvą, kad aš dar jaunas, dar būsiu laimingas. O man sukasi galvoje mintis, ar aš vertas būti laimingas?..
Draugo tėvas, žinodamas, kad nėra galimybių išreikalauti man mirties bausmės, išsireikalavo didžiulę sumą kompensacijos už nematerialinę. Ach, brolau, jei galėčiau susigrąžinti teisę į ateitį, ją saugočiau lyg trapų porceliano dirbinį. Kai pradedu galvoti, apie tą įvykį, noriu ir raudoti, ir kvatoti lyg beprotis. Tokių nuotaikų mes nepasakojame psichologei. Gali prisiprašyti tokios globos, kad neturėsi, kur dingti, įtrauks į linkusių į savižudybę sąrašą. Kartais užsiplikome arbatžolių. Tu geriau nepradėk.
Išsiviriau kavos
Pagaliau namuose. Išsiviriau kavos. Jos aromatas suteikė jaukumo. Susiradau televizoriuje programą su siaubo filmais. Susisupau į minkštą šiltą pledą. Šiluma šaltame kambaryje sukuria keistą būseną, rodos nemiegi, bet realybė tolsta. Pamačiau už lango moterį. Krūptelėjau. Atsargiai atsikėliau nuo sofos. Nusprendžiau viešnią apžiūrėti. Tyliai, atsargiai pro verandos duris išsėlinau į lauką. Moteris vis dar stovėjo prie lango. Nukrėtė šiurpas. Ji atrodė lyg ir reali, bet galėjo būti ir vaiduoklė. Vaiduoklė smalsiai stebėjo, kas vyksta namo viduje. Priėjau visai arti. Užstojau jai prakastą takelį per sniegą. Pasisveikinau. Ji atsakė. Pakviečiau kavos. Keista būtybė ne juokais sunerimo, net balsas užstrigo gerklėje. Pasiteiravau, ką ji veikia prie mano langų. Ji atsakė, rinkdama žodžius:
–Aš dora moteris – našlė. Kartais nueinu televizorių pažiūrėti pas kaimyną, taip pat našlį. Obuolių vyno paragaujame. Suprantat. Ne tas amžius, ką ten daugiau besugalvosi. Pagalvojau, ar, žiūrėdama į tamsų langą, galėčiau susišukuoti. Juk neisiu į svečius susivėlusi. Veidroduką užmiršau. Praėjusį kartą jūsų kambaryje degė šviesa, turėjau veidrodį, be vargo susišukavau.
– Lauke šalta. Eime į vidų, pasišnekėsime, apie panas papasakosit. – Mūsų panos visos su kuo nors draugauja. Gal tik Karina ne. Jai epilepsija, tai niekur iš kaimo nepabėga ir jos pusseserė. Iš veido daili, bet gaisre apdegusi. Kitos tik per šventes atvažiuoja arba tėvams padėti. Mokyklą baigia ir dingsta. O jūs už ką?
–Ar šeštadienį į šokius ateisit.? Bus gyva muzika.
–Kalėjime, iš kur neseniai išleido, moterų nebuvo.
– Manai, kad aš kaimo moteris – tai ir kvaila. Mačiau tamstą giminaičių vestuvėse. Buvai kartu su muzikantais.
Pasakymas apie purvą nepatiko
Maloniai bendraudamas galvojau apie praeitį, kai mūsų sodyboje pasirodė seniokas – katilinės kūrikas aš nežinojau, kokia užvirs košė. Kūrikas buvo, mūsų nuomone, žemesnė už mus būtybę. Be to jis drumstė mūsų gyvenimą. Pirmiausia jis pastebėjo visas mūsų vieteles, kur eidavome slapta parūkyti ir paskundė mus sodybos mamai. Aiškino jausmingai: juos galima tėvynės ąžuolais užauginti, o jie tiesia sau kelią į tą patį purvą. Nė vienam iš mūsų nepatiko pasakymas apie purvą. Be to keistai atrodė, patriotas, norintis imtis mus auklėti. Ėmėme krėsti jam visokias išdaigas.
Slapta šventėme mano aštuonioliktą gimtadienį mano gimimo dienos išvakarėse. Turėjau palikti sodybą, bet mama dar leido pabūti, kol išeisiu į kariuomenę. „Supratingas“ vietinis vaikinas parūpino mums vyno. Sušilę užsigeidėme nuotykių. Žinojome, kad mūsų priešas kūrens katilinę per naktį. Pamatėme konteinerį su rūkstančiais pelenais ir suvertėme pelenus į katilinę pro langą. Nubėgome kvatodami, įsivaizdavome, kaip po poros minučių kūrikas ims rėkauti, mosikuoti rankomis, aimanuos, kaip blogai auklėjamas jaunimas. Mes išsiskirstėme po savo kambarius, laukėme sujudimo. Sujudimo nebuvo, nusivylėme ir nuėjome miegoti.
Supratome tik paryčiais
Ką pridarę, pamatėme jau paryčiais. Pro langus švietė ugnies stulpas, greitosios pagalbos automobilio ir gaisrinės mašinos sirenos aidėjo visoje gyvenvietėje. Degė katilinė, užsnūdęs kūrikas, nepajuto smalkių pavojaus. Jis nesulaukė ryto.
Gyvenvietės kultūros centro choras giedojo Kalnus. Pagerbėme žuvusįjį tylos minute. Po tylos gyvenvietės seniūnaitis ėmė sakyti kalbą:
– Šioje gražioje sodyboje įvyko du liūdni įvykiai: netekome garbingo, drąsaus žmogaus ir patrioto. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuris saugojo mūsų krašto nepriklausomybės vilt. Šis žmogus bokštiniame krane iškėlė Lietuvos nepriklausomybės (Tada dar tik laisvės siekio ir vilties simbolį – tautinę trispalvę vėliavą). Už meilę tėvynei jis buvo ilgai kalintas. Išėjęs į laisvę neberado tėvų, savo šeimos, ieškojo artimųjų, su kuriais buvo nutrūkę ryšiai.
Atvyko pareigūnai.
Priminė vaiduoklės siluetą
Moteris klausėsi mano minčių, buvo jauku, bet liūdna. Galvoje ūžė prisiminimai. O jaunas vyrukas ir moteris, abu suprato, jog lengva nebus. Augusios moters stotas, panašėjo į vaiduoklės siluetą, tačiau jos kalba, buvo šilta ir raminanti. Karšta kava garavo puodeliuose, lengvai šnekučiavomės. Abu supratome, kad gyvenime, kartais tenka stačia galva pasinerti į ledinį vandenį. Reikia išmokti plaukti ir plaukti ne pasroviui, o ta kryptimi, kuri veda atgal į gyvenimą. Supanašėjimas – ne visada pažangos požymis.
