Šiandien – snieguotą, atšiaurų žiemos rytą, žvakutėmis languose sužibo solidarumo liepsna. Kuklios švieselės – tai pagarbos ženklas aukoms, kurių pareikalavo kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Lietuva daugybę šimtmečių buvo ant karų kelio, tautai grėsė prarasti tai, kas jai svarbiausia: valstybingumą, kalbą, papročius, žemes, tautinį išdidumą. Lietuvis prisirišęs prie savo žemės, tačiau pabėgėlio ir tremtinio dalia jo nuolatinis palydovas.
Šiemet, sausio 13-ąją nebedegs laužai gatvėse, primindami tuos laužus, kurie degė laisvės kovotojų uždegti, tragiškomis 1991m. sausio dienomis ir naktimis, kai svetima armija norėjo užgniaužti 1990 m. kovo mėnesio vienuoliktąją paskelbtą Nepriklausonybės atkūrimą. Atgrasus dalykas pandemija neleidžia pagal per tragiškas dienas susikūrusias tradicijas paminėti Sausio tryliktosios trisdešimtmečio. Vieniems ta tragiška naktis – neišdildomas prisiminimas, kitiems žinoma iš pasakojimų, literatūros, videomedžiagos.
To meto istorinius įvykius liudija žmonių prisiminimai, apie faktus bylojantys daiktai, nuotraukos, filmuota medžiaga ir vaikų piešiniai. Visa tai, kas vyko Vilniuje priminė Atgimimo pilietines akcijas, kai laisvės dvasia pasklido visoje Lietuvoje, Sovietų Sąjungai pasukus Pertvarkos politikos link, kuri netikėtai peraugo į nacionalinio išsivadavimo judėjimą.
Sunku suvokti tą tikėjimą ir viltį, kuris vienijo tautą ir teikė stiprybės, žengiant į tada, rodos, neįmanomą tikslą, nepaisant stiprios priešiškos jėgos, siekti šalies valstybingumo atkūrimo. Atsiradus mažiausiai progai atgimė Pilėnų gynėjų, Žalgirio karių , XIX a. tautinio išsivadavimo sukilimų, knygnešių, Lietuvos katalikų kronikos platintojų ryžtas. Jautriausias tautines stygas virpino masiško tautinio judėjimo renginiuose skambanti kupina meilės tėvynei poezija: Maironio, Bernardo Brazdžionio, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus eilės ar dainuojant jų posmus, virtusius patriotinėmis dainomis. Įdomu tai, kad noras būti laisvos šalies laisvu žmogumi vienijo tuos, kurie prisiminė 1918 metų Lietuvą, patyrė tremtį, persekiojimus ir tuos, kurie buvo visai kitaip auklėti, turėjo ribotas galimybes pažinti egzodo literatūrą, jungtis prie visos tautos skatino ypatingos laisvėjimo nuo slogios stagnacijos nuotaikos.
G. Jankaus nuotr.
1991 m. pradžia atėjo atnešdama nerimo nuotaikas. Vienur ar kitur pasirodydavo tanketės, siunčiamos svetimų paminklų saugoti. Prie svarbių valstybinių įstaigų „dygo“ barikados. Žmonės rinkosi saugoti televizijos bokštų. Vilniuje prie LR Aukščiausios tarybos pastato būrėsi jį saugoti pasiryžusi minia. Naktį iš sausio dvyliktosios į tryliktąją prie saugomų objektų degė laužai, skambėjo patriotinės dainos. Tie, kurie liko namuose gaudė kiekvieną žinelę, neatitraukė akių nuo televizorių. Savanoriai gyėjai suvokė, kad viskas labia rimta, juos pakvietė maldai bažnyčia ir suteikė visuotinius atlaidus.
K. Jasaičio nuotr.
Pasklinda žinia, kad Spaudos rūmų gynyba pareikalavo aukos. Televizijos žiūrovai pamato televizijos bokšto koridoriais vaikštančius svetimos valstybės karius… Ir televizoriai užgęsta. Įsiveržia juodos nevilties akimirka. Bet štai darbą pradėjo laikinoji studija Kauno radiofone bei televizijos studija Sitkūnuose. Tankai pajudėjo minios, susitelkusios prie televizijos bokšto link. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją sovietų desantininkai užėmė Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Žuvo – keturiolika, buvo sužeista apie 700 žmonių. LR Aukščiausioji taryba liko neužimta.
www. 15 min.lt. nuotr.
Spontaniškai žmonės norėjo parodyti solidarumą, kas kaip galėjo, stengėsi daryti tai, kas tuo momentu buvo reikalinga. Kažkas vaišino susirinkusius žmones arbata ir sumuštiniais, kažkas prisijungdavo prie laužo su gitara. Buvo sakomos kalbos.
„Niekada nepamiršime tų žmonių, kurie čia surėmę pečius tapo Lietuvos gynybine siena. Tautos vienybė įsikūnijo dainuojančioje minioje ir atrėmė agresorių. Piliečių pergalė tądien nulėmė mūsų šalies ateitį ir, tikiu, žmonės prireikus vėl padarytų tą patį. Visada lenksime galvas prieš tuos, kurie dėl visų mūsų laisvės sumokėjo aukščiausią kainą – gyvybę“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.
Laisvės kovotojų auka įpareigoja visus tapti tauresniais, doresniais, vieningesniais. Sunkiu Lietuvai momentu tegu žvakelės liepsna nušviečia protus, jausmus, sąžinę.
Sausio 13-ojo Klaipėdoje FB paskyros nuotr.
