Teisės nėra duotybė, kuri pati ateina į namus. Jas reikia žinoti, reikia sugebėti surasti tas tarnybas, kurios privalo organizuoti teisių realizavimą. Idealu būtų, jei žmogus, turintis teisę gauti paramą, pagalbą, paslaugą, kad ją ir gautų be papildomų išlygų, sąlygų ir būtų suteikti ilgi laiko tarpsniai kreiptis dėl priklausančios ir reikalingos pagalbos.
Deja, būna kitaip – paslaugos nėra reklamuojamos, informacija prieinama tik tarnybų specialistams, suteikti pagalbą ar ne sprendžia ir medikai, ir socialinės paramos bei paslaugų teikimo skyriai. Visas tas procesas sunkiai išjuda ir sukasi lyg apatinė girnapusė.
Nėra tarnautojo, kuris atliktų tam tikroje vietovėje patronažą, gintų senų žmonių teises nuo pažeidėjų, kontroliuotų, kad nebūtų užmirštama kurti palankesnės aplinkos, neaplenktų senolių, dalijant kompensacinę ar slaugą lengvinančią techniką, higienos priemones, dalyvautų senoliams sudarant sutartis, dovanojant, perkant ar parduodant nuosavybę.
Neapykantos raiška
Pensinio amžiaus žmogus labai dažnai nuvertinamas, jam akcentuojama, kad yra visuomenei nebereikalingas, nenaudingas, neperspektyvus. Jam patariama ieškotis mažesnio buto (toks tinka mirties laukimui), nesvajoti apie erdvės pritaikymą prie amžiui būdingų specialiųjų poreikių, naujausius vaistus, pažangius sveikatinimo būdus, knygas, periodinius leidinius ir kantriai trypčioti eilės gale prie deficitinių dalykų. Tu juk nesi darbingas asmuo. O kodėl žmogus visą gyvenimą turi būti robotizuotas darbo sraigtelis, kodėl gyvenimo kokybė turi būti menkesnė, jei jau dirbančiojo vaidmuo atliktas.
Dirbančiojo vaidmuo dažniausiai pasibaigia mobingo aplinkoje. Niekas nesudraudžia išsišokėlio demonstruojančio, jog nusižiūrėjo vyresnio kolegos vietą. Kažkas „netyčia“ vėlesnės pamainos vyresniesiems kolegoms užmiršta pasakyti, jog ir vėl pasikeitė koks nors slaptažodis, užmiršta įrašyti į siunčiamųjų į mokymus sąrašą ,bet neatleidžia nuo atestacijos, numato konkursus, kurių nuostatuose daugybė bendrų frazių, leidžiančių subjektyviai, selektyviai vertinti profesionalumą, sumano kadencijas ten, kur patirtis turėtų būti privalumas. Sakykim, gamyboje kažin ar kas nors ateis prie konvejerio ir pasakys-„ beveik trečdalį darbo atlikote, o dabar skirstykitės, išvejame, linkime rasti darbo kitur. O va mokyklos vadovui pasako. Vadovas negali mokinti mokinio nuo pirmos iki dvyliktos klasės ir pasidžiaugti įdėto darbo rezultatu. Tūlas pasakys“ Na ir kas, ras darbo kitur“. O kam ją ar jį vyti kažin kur, nes jei jis, ji tinkami dirbti kitur, tai tinkami ir čia.
Rūpesčiai dėl kaimynystės.
Klaipėdietė mokytoja, kuri galbūt vienintelė pasaulyje džiaugėsi pandemija, kenčia košmarą dėl netinkamos kaimynystės ir ji ne vienintelė, kuri bėgtų nuo kaimynų, kuo toliau: Sakoma, mano būstas, mano tvirtovė bet nuo kaimyno iniciatyvų savo namuose, ypač, jei jis daugiabutis, nepasislėpsi. Štai gyvenamajame name įsikuria salonas. Sutrikdo visą namo šildymo ir ventiliacijos sistemą. Žiemos metu salono kaimynų bute pakyla temperatūra iki trisdešimties laipsnių. Tvanku, trūksta oro, grindys degina padus. Ar kokybiškai įrengtas šildymas lieka tik spėlioti. Jaunas žmogus, net, jei kiltų gaisras, dar sugebėtų užsidirbti kitą būstą, o senesniam žmogui tai nebeįmanoma. Atokvėpio laikas moteriškei – salono uždarymas dėl COVID-19. Bet pandemija nuslūgsta ir padų kaitinimas vėl prasideda: “Šaldytuvas stovi ant įkaitintų grindų. Staigiai šildant, o vėliau vėdinant gaunamas nepastovus jo veikimas. Prietaisas gadinamas, teigia nusiminusi moteris”.
Neminėsime salono, gal prabus senolės kankintojo sąžinė. Bet jei tokie dalykai užsitęs, teks galvoti, kaip suteikti vyresniam, vienišam žmogui pagalbą.
Svarbios eilutės telefono ekrane.
Susirašinėjimas žinutėmis labai populiarus. Laukiame jų nuo draugų, giminių, pažįstamų. Tokį susirašinėjimą pamėgo ir įvairių paslaugų tiekėjai. Už paslaugas mokame šiais laikais ne mažai. Bet taupios organizacijos išankstines ir neišankstines sąskaitas, pranešimus apie įsiskolinimus siunčia žinutėmis. Kaip tas sąskaitas apmokėti – moko miesto bibliotekos, bet kaimuose, kur tie mokymai aktualiausi, nėra bibliotekų, nevyksta mokymai. Jei tu žmogau tupinėji tik kieme belieka laukti, kad kažkas susipras paleisti mobiliuosius mokėjimo punktus. Kiekvieną mėnesį pasirodo telefono ekrane ne mažai žinučių, kurias reikia mokėti atsidaryti, perskaityti. Pranešinai automatiniai , tenka sukti galvą, kaip pranešti prietaisų rodiklius. Čia ne popierinė sąskaita, kur gali pasižymėti ar jau sumokėjai, prie telefoninės sąskaitos neprisegsi čekio. Smulkus raštas vargina vyresnio žmogaus akis. Reikia sukaupti dėmesį, kad vietoj vieneto neįžiūrėtum septyneto. Bet pažanga turi eiti pirmyn.
Nuo Ainošiaus pas Kaipošių
Visų mūsų negalavimai surašyti suskaitmenintose kortelėse. Koks žmogus žvalus beatrodytų, jei jam 60 ir daugiau, jau turi chroniškų ligų, specialių poreikių, kurie trukdo palaikyti tvarką buityje, susigaudyti kompensacijų ir paramų margumyne. Jei esi vienišas, reikia, kad kas nors pamokytų, kaip naudotis internetine prekyba ar susirasti, kas atneštų maltiečių sriubos. Bet , kad sulauktum pagalbos, reikia nuvykti pas gydytoją, užpildyti prašymą socialinėse tarnybose ir įrodinėti, kad esi visai be nuovokos ir nekoordinuotų judesių. Kažkodėl nenorima suvokti, kad pagalba reikalinga ir ūmiai susirgusiems vienišiems žmonėms, ir pamažu nykstant gebėjimams atlikti kažkokius veiksmus. Sakykim, nemokamų vaistų receptų knygelėje galėtų būti įklija, kurioje nurodyta, kokia pagalba reikalinga dar savarankiškai įstengiančiam gyventi tam tikro amžiaus žmogui. Ir jos turėtų pakakti socialinių paslaugų centrams.
Pikantiški vaizdai keliaujant iš taško A į B
Jei skauda sąnariai – įlipti į autobusą nėra lengva. Senieji autobusai nepatogūs įlipimui. Išlipant tenka įsikibti į du anksčiau išlipusius bendrakeleivius ir atrodo, kad ne išlipi, o išskrendi ir nežinia kur ir kaip nusileisi. Nauji autobusai atrodo patogūs, bet kažkodėl sustoja tolokai nuo kelkraščio, jie ne Lietuvoje gaminti, sako, kad netinka jiems mūsų stotelių erdvė. Paleistasis važiuojamoje gatvės dalyje turi būti miklus ir sugebėti užkopti ant šaligatvio. Pastatuose , kur tenka tvarkyti įvairius reikalus, retai pamatysi liftą.
Ar pavargsta artimieji, slaugantys savo senolius?
Jei užaugę vaikai nori , kad jų tėvai nugyventų savo gyvenimo saulėlydį globojami ir slaugomi namuose, jie jokios visuomenės atjautos ir empatijos nesulaukia. Tėvai, auginantys du ir daugiau vaikų gauna papildomų atostogų, o besirūpinantieji savo pasenusiais šeimos nariais, atrodo, kad daugiau laiko poilsiui nenusipelnė. Turime geros tėvystės mokymus. O geros globos senatvėje mokymų nėra. Gal vaikai ne taip skubėtų savo tėvus įkurdinti globos namuose, jei žinotų, kad galima tikėtis socialinių paslaugų, įrangos, priežiūros artimųjų darbo laiku dienos centre ,ar savaitgaliais, jei šeima nori nuvykti į kokį renginį ar pabūti gamtoje.
