Klaipėda gali didžiuotis profesionaliuoju ir mėgėjišku vaizduojamuoju menu, aktyvūs ir žodžio meno kūrėjai. Bendrame kultūriniame fone savo misiją atlieka ir Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyrius. Neseniai įvykusiame bendrijos susirinkime buvo apžvelgti 2022 metų darbai ir veiklos perspektyvos.
Asociacijos Misija
Viena iš pagrindinių veiklos krypčių – kuriančiųjų žmonių tarpusavio pagalba, organizacinis darbas, kad narių kūryba pasiektų skaitytoją, jų sukurtos knygos būtų išleistos, rašytojų bendrijos nariai suvokia savo misiją: žadinti tautinę sąmonę, meniniu žodžiu padėti išsiskleisti dvasingumo žiedui širdyse, suvokti pasiaukojimo už Tėvynę prasmę, budinti kultūrinės veiklos entuziazmą. Keliai, takeliai tokiai misijai buvo per šimtmečius tiesiami, kovojant dėl tautos išlikimo. Tauta neturi užmiršti istorinių įvykių, kurie įžiebia didvyriškumo liepsną, teikia įkvėpimo poetams, ugdo orumą. O poetui lemta belstis į abejingumo pažeistas širdis.
Kultūrinė veikla ir kūryba
Kadangi Žemaitijos mažuose miesteliuose, kaimo gyvenvietėse kūrybinė veikla dėl kultūros ir švietimo įstaigų tinklo mažėjimo tampa labai sudėtinga, trūksta profesionaliai šį darbą dirbančių ir lyderiais galinčių būti asmenybių, o gyventojai stokoja iniciatyvos, rašytojų bendrijos nariai , suprasdami kultūros veiklos svarbą periferijoje, išvykų metų populiarina skaitymo pomėgį, paveldosaugą ir kraštotyrą.
Kaimuose, kur nepaliaujamai mažėja gyventojų, sumenko infrastruktūra, kultūros namai lieka be renginių organizatorių, nežinia kada vėl atvers duris nedidelių kaimų bibliotekos. Todėl gaivinama knygnešystė. Rietavo savivaldybės Giliogirio kaimo bendruomenė dėkinga Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyriaus narėms, kurios palaikė knygnešystės į kaimą iniciatyvą. Kaimo bendruomenė įrengė knygų namelį, pirmoji dovana buvo rašytojų vaikiškų knygų siunta, kuria pasirūpino Rita Bijeikytė – Gatautė. Kaimo bendruomenė dėkoja jai. Ši Rašytoja populiarina skaitymo kultūrą, išleido naują knygą“ „MALONĖS VALANDĄ“ ir organizavo knygos pasitikimo renginių Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės ir Klaipėdos krašto, Žemaitijos bibliotekose.
Žemaitijos rašytojų bendrijos narė Diana Trijonytė-Jusčienė leidybai paruošė ir išleido knygą „ANAPUS LAIKO“: ši knyga buvo pristatyta skaitytojams Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešojoje bibliotekoje ir Klaipėdos r. savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje. (Šaltinis: ASOCIACIJOS „ŽEMAITIJOS RAŠYTOJŲ BENDRIJA“ Klaipėdos skyriaus 2022 m. ataskaita, toliau-Ataskaita ).
Marijona – Birutė Navakauskienė domisi kraštotyra, ji 2022 m. išleido dokumentinę-istorinę apybraižą „Kelionė aplink Ugionius“. Joje pasakojama apie Raseinių rajono pietinę Betygalos seniūnijos dalį. Aprašyti esantys ir išnykę kaimai, sudėtos išgirstos legendos, įvairūs linksmi atsitikimai. Užrašyti žmonių pasakojimai apie dabartį ir praeitį.( Šaltinis: Ataskaita)
Skaitytojas ugdomas nuo vaikystės. Todėl bendrijos nariai nepalieka be dėmesio mažųjų knygos bičiulių. Asociacija „Žemaitijos rašytojų bendrija“ 2022 m. dalinai finansavo autorės Teresės Uksienės knygų „TAPU TAPU, BURU BURU“ ir „KOL PLAKS ŠIRDIS“ leidybą ( Šaltinis Ataskaita).
Svarbus atliktas 2022m. darbas yra almanacho parengimas. Jis skirtas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-osioms metinėms – DIDŽIOJO ŽYGIO AIDAI/ Sudarytoja – Virginija Kairienė; iliustravo Rimantė Vasiljeva. Klaipėda, 2023.
Asociacija „Žemaitijos rašytojų bendrija“ vienija įvairių profesijų, skirtingą gyvenimo patirtį, išsilavinimą turinčius žmones. Todėl autorių kūrybos stilius taip pat įvairus. Almanachas supažindina su bendrijos rašytojų kūrybos ypatumais. Daugelis eilėraščių jau buvo publikuoti autorių knygose.
Kūrinių turinį lemia pasirinkta leidinio tema. Autoriai išreiškia savo emocinį ryšį su Klaipėda. Antai Loretai Liutkutei Klaipėda, tai kraštas, kur“ protėviai takus išmynė“<…> „Iš jos suskilusios širdies išaugome kaip šakos,- teigia autorė,- „Jos balsą kraujo srovėje girdi“ <…>( Potėvių dvasia)
Praeitis gyva ir dabartyje:
Praeitis širdyse tyliai plaka
ant kalvos,
virš laukinių gėlių“
bunda rūkas ir rankomis teka…( Pievoje ant kalvos)
Meditacija M. Mažvydo skulptūrų parke
Stanislovo Eremino poezija patriotiška, energinga . Antai eilėraštyje „Sukilėlių godos“ kuriama paslaptingų, senų kapinių, tapusių parku mistikos kupiną vaizdinį. Jose palaidoti žuvusieji 1923m. sausio penkioliktosios sukilimo dėl Klaipėdos ir jos krašto prijungimo prie Lietuvos metu. Poetas jaučia ypatingą medžių šlamėjimą, stebi gedulo ir nelaimės pranašus -, varnus , anot senovinių baltų tikėjimų, buvusiose kapinėse. Visa ta nepaprasta erdvė prie kuklaus obelisko sukilėliams be žodžių “skelbia gėlą”, tarsi atneša iš šimtmečio tolumos žuvusiųjų palinkėjimus gyviesiems.
Su Danielės Broel Pliaterytės D’erceville poezijos knygomis skaitytojas bendrauja, tarsi, kalbėdamasis su gerais ,sielos nerimą suprantančiais draugais. Jos poezija labai lyriška, jausminga, poetė tęsia romantiškosios lietuvių poezijos tradicijas, lyrinio herojaus širdis – kupina kažko nekasdieniško, romantiško troškimo, ilgisi audrų, neramios jūros artumo, mąsto , jausdama laiko tėkmę, Vėlinių vakare kapinaitėse ,stebėdama žvalelės liepsną ar regėdama vasaros švenčių džiaugsmą. Ji poetine kalba kuria svarbiausių vertybių definicijas. Almanache rasime jos eilėraščius iš ciklo „KLAIPĖDOS SKULPTŪRŲ PARKE“ Šiame parke ji semiasi įkvėpimo, skulptūros atgaivina prisiminimus apie jų autorius , čia ji mąsto apie kūrybos prasmę apskritai.
Gyvenimas- neįkainojama vertybė
Ritos Bijeikytės poezijai būdingas sakralumo jausmo patirčių aprašymas. Ji skatina susimąstyti, ko žmogui reikia. Eilėraščio pabaigoje daro išvadą : „Tiek daug ir tiek mažai – Viso gyvenimo.“ Kovoje dėl šalies išlikimo“ visas gyvenimas“ – tai neįkainojama vertybė.
Svečias į namus- Dievas į namus?
Mūsų laikmečio žmogui labai trūksta tvarumo aplinkoje, pro šalį praeina tas momentas, kai jau galima pasakyti, jog jau įveikti socializacijos vingiai, esu žmogus tvirtai stovintis ant žemės. Nesvarbu, kiek šalia gyvena kaimynų vieno žmogaus poreikiai lieka tokie pat. Tačiau, kai kuriamos programos, jų kontekste gali perskaityti ir tai – tavo gyvenimo gerinimas neapsimoka. Tai lyg ir teisinga, tačiau skaudi nuostata nėra padedanti silpnai bendruomenei atsitiesti, bet visiškai sužlugdanti. Tokiai bendruomenei viltį išlikti gali suteikti empatija, bendrystė. Gera kaimynystė daug daugiau pagalbos suteikia ,negu formalios tarnybos, ji daro stebuklus istorinių krizių metu. Tačiau itin reglamentuotam gyvenimui kontroliuoti nebeužtenka valdininkų, žmogus verčiamas susvetimėti, net tapti skundiku. Mūsų senoliai sakydavo svečias į namus – Dievas į namus. Dabar posakį tenka perfrazuoti – „ svečias į namus budri, pikta akis į namus. Bendruomenes mažose gyvenvietėse gali išgelbėti bendrystė ir naujakuriai, ieškantys poetų romantikų apdainuoto lietuvio geranoriškumo, svetingumo, širdingumo. O jei to nesiseka atrasti? Kadangi tema aktuali ji gvildenama ir almanacho poezijoje.
Gražia metafora empatiją apdainuoja Loreta Liutkutė:
Kaip Kalėdų žvaigždė
gerumas
uždega tamsą. ( Kiek kainuoja gerumas)
Dalia Žibaitienė ragina:
Tarp pasaulio griūties
ir mirties
mažą, žalią daigelį vilties
pasodinkim.( Viltis)
Rita Bijeikytė – Gatautė teigia:
„Žmogui reikia meilės, kaip duonos.
Reikia jos iš mylinčių rankų.
Širdis alksta be meilės paguodos,
Kaip obelėlė stovi už vartų.“( Žmogui reikia meilės)
Rietavo savivaldybėje įkvėpimo ieškojusi a.a. poetė Birutė Lengvenienė jau tik savo kūryboje primins
Atsukę nugarą gerumui,
Užuojautai ir atleidimui,
Visi už menką nieką grumias,
Už nieką iki kraujo imas.( Tiesos ieškojimas).
Gal būt į poeziją kartais įžengdavo periferijos kasdienybės atspindžiai: bendravimo deformacijos, kurias gimdo monotonija.
Poetė vaizdingai aprašo tą nuotaiką, kurią jaučiame per Visų šventų ir Vėlinių laiką. Tai ypatingas ramybės jausmas, susimąstymas apie gyvenimo prasmę, aistrų pabaigą, kai vietoj pykčių, kaltinimų ateina atlaidumas ir , gilų, taurinantį sielą skausmą, kuris mus vienija su tais, kurie gyveno, buvo artimi, aukojosi, gindami amžinąsias vertybes. Susimastyti verčia posmelis:
Visi Šventai…“ – ir skamba tarsi varpas,
Kurį siūbuoja paskirta lemtis…
Bet skamba jis ne turtui ir ne garbei…
Jis skelbia: „Po mirties – visi šventi!( Visi šventai)
O jeigu nelauktume mirties ir atsargiai elgtumėmės su kiekvienu, kuriam Viešpats leido ateiti į pasaulį, nedrįstume žeminti, tyčiotis, skaudinti. Gal pasaulis būtų gražesnis., palankesnis visiems.
Almanachas – skirtas istoriniam įvykiui, kovos už Lietuvos teritorinį vientisumą epizodui. Tai pilietiška, patriotinė tema. Patriotiškumą autoriai išreiškia kiekvienas pagal savo prigimtį: vieni apdainuoja tėvynės grožį, nostalgiškus peizažus, kiti dalinasi prisiminimais , treti prabyla lozungine kalba. Gražu, kad žmonės turi tvirtus įsitikinimus. Tikiu, kad, jei kažkas, kažkada Lietuvai atsitiktų panašaus, kaip Ukrainoje, žmonės – patriotai nepabūgtų pasiaukoti. Bet, jei jie pašventė save poezijos menui – misija reikalauja atidumo žodžiui, jo prasmei, emociniam poveikiui, temai. Tokią kūrybą Regina Biržinytė vadina“ slaptinguoju sielos balsu:
Aš sutverta jumis tikėti, nes jūs
Kalbate slaptinguoju sielos balsu apie tai,
Ko jokiuose mitinguose neišrėksi.( Regina Biržinytė. Knygos)
Žmogaus sieloje nuolat kovoja gėris, silpnybės, išmintis ir noras nuo jos nusigręžti. Nuo to, kas nugali: žmogui dovanota Dieviškoji ugnis ar pagundos ir tuštybė priklauso dvasios giedra, gyvenimo harmonija ar chaoso siautėjimas. Todėl itin svarbu, kad būtų ugdoma sielos šviesa , o kūryba turi tą galią. Šios nedidelės gausaus Žemaitijos literatūros kūrėjų, mylėtojų ir populiarintojų veiklos apžvalgos pabaigoje tiktų Virginijos Kairienės eilėraščio posmas:
Užrašytas žodis,
Kuris kalba mano balsu,
Gyvena manyje,
kad galėčiau
Išgirsti, suprasti,
tylą paversti malda.
,
