PRATARMĖ
Kaimo žmogus gyvena arčiau gamtos negu miestietis ,jaučia gamtos jėgą, nuolat pastebi jos kitimus, įvairovę. Ji padeda įgyvendinti aplinkos viziją ir ją sugriauna. Džiaugiasi žmogus pavasarį žydinčiais kaštonais, praeina pavasaris, o ant lapų pasirodo rudi šių medžių maro ženklai. Prigyja keli rožių krūmeliai, tuoj užplūsta blakės kareivėliai ir pajuosta rožių žiedai. Snieguolių balti žiedeliai, krokai tarsi kažkieno paliepti išlenda iš po sniego dangos tokiu laiku, kada jau nebėra pavojaus nušalti. Kaip besirūpintum pasėliais, tik truputį neapsižiūrėk ir oro, vandens bei žemės stichijos juos sunaikina. Žmogus, keičiantis gamtai, patiria ir palaimą ,ir gamtos nesiskaitymą su jo norais, paslaptingą gamtos tvarkos buvimą ir netikėtas išdaigas. Miškų, vandens telkinių neapeisi, neapžiūrėsi, todėl vaizduotė gali kurti nepažintus pasaulius ir įsivaizduoti juos tuose nuošaliuose kampeliuose. Kaime daug ramybės laiko šaltuoju metų periodu. Ta vėlyvo meto tamsa, kai pranyksta šviesos languose ir išjungiami gyvenvietės žibintai atrodo tiršta, kupina paslaptingų būtybių. Tyloje geriau girdimi garsai labiau veikia žmogų, jei jis vienišas sename name su ilga istorija, čia prasidėjusiais ir pasibaigusiais žmonių likimais, kūrusiais gyvenvietės ir namo aurą, jo nepalieka jausmas, kad tuoj atsivers kažkokia namo paslaptis, jis jaučia gyvenvietės ir savo namų energetiką. Tai stiprus jausmas, skatinantis matyti regėjimus sapne, stebint tikrovę baimės akimis, net ir paprasti ,kasdieniai įvykiai papasakoti kaimynams apauga gandais, sugeria tvyrančią mistinę energiją. Čia truputį pridėjusi savo vaizduotės tamsiuoju žiemos laiku dalinuosi klajojančiomis po kaimus istorijomis – šiurpėmis apie nepaprastus nutikimus. Kurdama siužetus, elgiausi laisvokai su faktais, bandžiau įžvelgti, kas iš tiesų galėjo įvykti, kaip galėjo reaguoti mano pažįstami žmonės vienoje ar kitoje situacijoje, kai kur pakeičiau geografinius pavadinimus, veikėjų prototipų vardus, kurių jau nebėra ir nebeįmanoma paklausti, ar jie sutiktų, kad jų nutikimai būtų viešinami.
RANKA RANKĄ PLAUNA
Netikėtai, karui sudrumstus visos Europos gyvenimą, ne tik kariaujančioje Ukrainoje bet ir ją remiančiose šalyse pasikeitė gyvenimas. Žodžiai „reikia taupyti“ keliavo iš lūpų į lūpas, pasikeitimai neaplenkė ir Pabalių – užkampio gyvenvietės.
Nutarė kaimo žmoneliai elektrą taupyti: išjungė kompiuterius, televizorius, šviesas savo trobose, pakūrė pečių kaime kultūros namų katilinėje, kiekvienas kas liktarną, kas žvakę atsinešė ir vakaroja kartu. O kultūros namai jau keleri metai buvo uždaryti, pelės ir žiurkės ten ramiausiai lizdus suko, velniai velniūkščius scenos kulisuose šokti mokino. Niekas nei pilkiems, nei raguotiesiems gyventojams ramybės nedrumstė. Ir būtų taip ramiai naujieji gyventojai jaukiai gyvenę, jei ne tas elektros pabrangimas.
Žmonės, susirinkę bendrijon, vieni kitiems pasakojo, ką girdėję, ką matę, vieni teisybę sakė, kiti ją pagražino, treti ateitį spėjo. Kaimo žmonės salėje, o velniai scenos gilumoje šnibždėjosi:
– Jei žmonės kiekvieną vakarą čia rinksis, nebus mums ramybės,– nerimavo seniausias nelabasis.
–Reikėtų juos išgąsdinti,– balsu mąstė raudonplaukė velnienė.
– Taigi, kad dabartinis žmogus nė velnio nebijo. Mūsų broliai nei pelkynuose, nei akivaruose, nei daubose pasislėpti nuo žmonių nebegali, velnio pirštais vadinamus akmenis spardo, kai nusikeikia mūsų plaukai pašiurpsta,- dėstė velnienės pusbrolis.
– Gąsdino juos virusu ir skiepytis neištirtomis vakcinomis varė, vieni nebijojo skiepytis, kiti– be skiepų likti,– stebėjosi velnienių širdžių ėdikas ilgauodegis.
–Kaip jau bus, kaip nebus – reikia juos išgąsdinti,- nutarė raudonplaukės velnienės pusbrolis.
Nuplėšė apspurusią scenos uždangą, nušoko žemyn į salę, pasirodė susirinkusiems kaimynams ir ėmė juos auklėti:
Pažiūrėkit, kokia uždanga. Gal sakysit –„ Tegu biesai ją atsiūlėja“? Ne, mielieji, turėsit patys dailiai scenos kraštus atsiūlėti. Galime palenktyniauti – vieną kraštą jūs pasikeisdami atsiūlėsit, o kitą mes.
– O jeigu mes, žmonės laimėsime, kuo mus apdovanosite?- paklausė senolis.
– Jei jūs laimėsite, teks mums į pragarą grįžti. O jei mes laimėsime, kultūros namų nepaliksime, kaimo girtuoklius pragaran šildytis palydėsime.
Pasakė jaunas neprotingas velnias, o pasakęs liežuvį prikando. Išsigando, sunerimo dėl to, kas atsitiks, jei velniai pralaimės. Pragaras – tėviškė, bet jie jau po pasaulį laisvi klajoti pripratę, nuo pragaro dūmų atpratę. O ir sunkūs darbai ten laukia, Liuciferis jau nebe jaunas, nuo senatvės aikštingo būdo pasidarė. Su angelais barasi, baisiai norėtų juos išgaudyti ir juodai perdažyti. Pats negaudo, kitus siunčia.
Kaip žemėje, taip ir anoje karalystėje – kam garbė, o kam kailis kenčia. Supratęs, kad be sumanumo nieko gero nebus, nutarė griebtis gudrybės. Kai tik siuvinėjimo kryželiu būrelio vadovė atnešė siūlų( oi, kaip velniui siuvinėjimo būdo pavadinimas nepatiko), čiupo nelabasis ilgų ilgiausią siūlą, įsivėrė, siūlas viduje netilpo, už daiktų kliuvo, painiojo kipšo kojas, bet jis džiaugėsi, kad dažnai iš naujo verti siūlo nereikės ir jis, negaišdamas laiko, vienu prisėdimu, daug uždangos krašto atsiūlėti galės. Kad siūlas po kojomis nesipainiotų, velnias pro kaminą ant stogo išlenda, dalį siūlo ant stogo, kamine palieka ir sparčiai prie siuvinio grįžta. Krosnis kūrenasi, kaminas vis karštesnius dūmus traukia, svyla nelabojo gaurai, bet jis kenčia – lenktynės yra lenktynės. Pirmą ir antrą kartą , siuvant su įsibėgėjimu siūlas sveikas išliko, o trečią kartą iki pat adatos nudegė. Velnias turėjo naują siūlą verti, kol jis su siūlu ir adata vargo, kaimelio žmonės darbą pabaigė. Nusiminė nelabieji, kad teks kraustytis, mažieji velniukai pravirko, suaugusieji nagus graužėsi. Pagailo kaimo žmonėms kultūros namų įnamių. Leido jiems pasilikti. Dabar jie persikraustė į pastato katilinę, pažįstamą darbą dirba ir algos neprašo. Aplinkinių kaimų žmonės stebisi, kad yra kaime velnio lašų mėgėjų, po devynis kilometrus kulniuoja jų parsinešti ( arčiau parduotuvės nėra), o jų nei per šalčius, nei per vasaros karščius , nei labai jau linksmų už vairo sėdinčių nelabasis negriebia, kai pargriūva, rodos, kad kažkas būtų pagalvę pamėtėjęs. Taigi, ranka ranką plauna.
