Algimantas Savickis
SU JAŠKA PER TELŠIUS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 7; 9)
⁕ ⁕ ⁕
Einame Kalno gatve, Jaška sako:
– Šitame name gyveno Jehošua Šochotas su broliu Chaimu ir mama Raizel.
J. Šochotą gerai prisimenu. Abu buvome Žemaitės gimnazijos lengvosios atletikos rinktinės nariai. Aš bėgdavau šimtą, du šimtus metrų. Jehošua – keturis šimtus. Jam nebuvo lygių šitame nuotolyje. Tiesa, jis mokėsi vyresnėje klasėje, todėl draugu jo negaliu vadinti. Mes buvome kolegos, aistringi lengvaatlečiai. Tuo metu didesnių pagundų už sportą nebuvo, – todėl jaunimas žaidė krepšinį, tinklinį, futbolą, slidinėjo, bėgiojo.
Sportą labai populiarino mokyklos direktorius Stasys Markonis: po kelias dienas vykdavo spartakiados, sporto vakarai. Todėl nieko nuostabaus, kad mokyklos auklėtinis Stasys Stonkus gynė šalies – Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės garbę, dalyvavo olimpinėse žaidynėse Australijoje.
J. Šochotas baigė Telšių Žemaitės gimnaziją, Kaune įgijo inžinieriaus specialybę, emigravo į Izraelį, kur dirbo aviacijos pramonėje.
Tada nesupratau, ką karo metais teko išgyventi komandos draugui.
J. Šochotas rašo: „Tėvelis mirė dar prieš karą, 1939 metais mama išnuomojo butą iš nacių okupuotos Klaipėdos pabėgusiam profesoriui Pikui. Šis bute įsteigė akių gydymo kliniką. Domicelė Pagojutė, vėliau tapusi pagrindine mūsų šeimos gelbėtoja, dirbo pas profesorių sanitare.
Prasidėjus karui, mama per naktį siuvo kuprines. Rytą palikome Telšius ir patraukėme į Lauko Sodos miestelį, pas pažįstamą žydą. Tikėjomės prabūti karo dienas.
Mums traukiantis, vokiečiai bombardavo Telšius – turgavietę ir Žarėnų gatvę.
Ant grindinio gulėjo užmuštas arklys išvirtusiomis žarnomis, šalia – negyvas kruvinas žmogus. Viduryje gatvės – kepalas duonos. Brolis jį paėmė, ir gerai, nes keletą dienų ta duona ir mitome.
Telšiuose prieš karą gyveno apie 2800 žydų. Vokiečiai miestelyje pasirodė birželio 26-ąją ir jau kitą dieną žydus suvarė į aikštę prie ežero. Vakare sutemus, vyrus paliko, o moterims su vaikais leido grįžti namo. Dauguma butų jau buvo išplėšti. Pasidarbavo lietuviai. Kitą dieną moterys buvo suvarytos į Turgaus aikštę, iš ten – į Rainius.
Į Rainių dvarą atvyko ir mūsų šeima. Žydai gyveno tvartuose, klėtyse.
Kitą dieną žydų vyrus išvarė iš daržinių. Jose liko vaikai ir moterys. Vyrų laukė „velnių šokis“ – įsakyta bėgti ratu, sušvilpus – gultis ir keltis. Buvo nemažai senų, pagyvenusių žmonių, jiems sunku. Kai kurie „šokio“ metu mirė nuo širdies priepolių.
Pro plyšį pamačiau savo senelį, kuris rankoje laikė nedidelę maldaknygę – jis buvo religingas žmogus, Telšių ješivos auklėtinis. Visa vyrų kolona pajudėjo link miškelio. Po kurio laiko pasigirdo šūviai. Papliūpos tęsėsi kelias valandas. Šūvių garsas maišėsi su perkūnijos (prasidėjo audra) garsais, kol galų gale viskas nurimo. Prie komendantūros privažiavo dviem arkliais kinkytas vežimas, pilnas prikrautas šlapių drabužių. Baltaraiščiai pradėjo nešti drabužius į vidų. Tas vežimas su šlapiais drabužiais visą gyvenimą man stovi prieš akis.
Mūsų šeima pakliuvo į Telšių getą. Šis buvo aptvertas spygliuota viela, turėjo vartus. Į miestą išeiti buvo galima tik prisisiuvus Dovydo žvaigždes. Nebuvo galima eiti šaligatviu. Mama dažniausiai eidavo pas Domicelę, kuri buvo pagrindinė maisto tiekėja.
Valstiečiams buvo leidžiama darbams iš geto pasiimti žydžių. Mama suplanavo: legaliai išvykti darbams, o paskui slapstytis. Ūkyje netoli Telšių gyvenusiems žydams kilo idėja pasikrikštyti – svarstė, kad krikštytų žydų nežudys.
1941 metų Kūčių dieną mus septynis žydus pakrikštijo mažojoje Telšių bažnyčioje… Atėjo sutana apsivilkęs kunigas, lotyniškai kalbėjo maldas, galiausiai ant galvų užpylė švęsto vandens ir tapome katalikais. Gavau Stasio vardą. Nuo tos dienos tikruoju Jehošua vardu tevadino mama.
Krikštas žudikams įspūdžio nepadarė – keturias pasikrikštijusias žydes nušovė.
Nuo tada kiekvienas mūsų šeimos narys slapstėsi atskirai: vienerius metus nemačiau mamos, dvejus – brolio.
Ekspremjero Gedimino Vagnoriaus dėdės šeimoje praleidau beveik metus. Vagnoriukai lankė mokyklą, iš jų knygų išmokau skaityti lietuviškai, tarpusavyje kalbėjomės žemaitiškai. Tai labai padėjo. Tačiau iškildavo ir subtilumų. Gyvendamas pas Vagnorius, su kitais vaikais eidavome maudytis į prūdą. Kadangi žydų berniukai apipjaustyti: tai galėjo išduoti kilmę. Moterys drausdavo vaikams maudytis nuogiems.
Mama sakydavo – visa laimė, kad iš mūsų viską atėmė, taigi nieko neturėjome. Pakliūdavome pas dorus žmones, kurie laikė iš gailesčio, bet, manau, ten būdami dorai atidirbome.
Koks lietuvių vaidmuo buvo Holokauste? Vokiečiai buvo užsiėmę karu. Žydų žudymas jiems buvo antraeilis dalykas. Tai buvo jų ideologija. Hitleris sakė, kad visos bėdos per žydus. Jei jų neliks – bus geresnis gyvenimas. Tokia buvo Hitlerio teorija. Visi kiti, kurie norėjo įsiteikti, tai vykdė.
Nei Rainiuose, nei Giruliuose, nei Telšių gete, nei kalėjime nemačiau nė vieno vokiečio. Žudė vietiniai lietuviai, žudė kaimuose, miesteliuose.
Pasaulio Tautų teisuoliais pripažinti 14 mūsų Šochotų šeimos gelbėtojų.“
(Bus daugiau)
