Algimantas Savickis
SENELIUI NUSKILO
(Tęsinys. Pradžia Nr. 100, 1)
Po karo grįžęs į Telšius, aplankiau Adomą Kikilą. Jo paklausiau, kaip tada viskas pasibaigė?
„Tą dieną nei medžius genėjome, nei atvaryti belaisviai juos kirto. Visi ieškojome tų dviejų kareivių. Vokiečių karininkas pasakė: „Kuris juos rasite gyvus – savaitę neisite į darbą!“
Radome vakare, vyrukai buvo gyvi, bet stipriai sušalę. Viršininkai sugriežtino mūsų laikymo sąlygas: jokių laužų, jokio šildymosi. Prie ugnies dabar tupėdavo tik vokiečiai. Jeigu anksčiau sekmadienis priklausė mums, tai dabar – tik dvi valandos. Likusį laiką tvarkydavome teritoriją, mokydavomės rikiuotės“, – prisiminė žemaitis.
Dabar mums pravertė anksčiau minėtas žemėlapis. Eidavome naktimis, vis laukais ir laukais. Keliais šmėžavo transportas. Vengėme ir miškų – ten galėjo būti pasala.
Dieną miegodavome: įsitaisydavome tarp retų krūmų, apsikasdavome sniegu, o kai jis nutirpo – pernykščiais lapais, žolėmis.
Žygiui vadovavo „studentas“. Maršrutą jis buvo kalte iškalęs.
Jau trečią parą ėjome per Lenkiją. Mus kankino alkis. „Čia gi lenkai gyvena, sušelps, neišduos vokiečiams“, – išsprūdo kartą Vasilijui.
Pasibeldėme į raudonų plytų mūrinuko duris. Pasisveikinome ir paprašėme duonos. Kalbėjome tik rusiškai. Nustebome… atrodė, kad šeimininkai jau laukė mūsų. Ji puolė kepti kiaušinienę, jis – pastatė ant stalo butelį degtinės. Eidamas pro šalį, stumtelėjo paauglį. Abu žengė į priemenę. Pasekiau juos. Girdžiu ūkininko žodžius: „Apžerk širmį ir miestelin. Nuovadoje pasakysi, kad užklydo trys rusai. Mes juos užbovysime!“ Ne tiek nustebino Judo žodžiai, kiek lietuviška šneka. Lietuviai!
Ką išgirdau – papasakojau draugams. „Reikia nešdintis, negaiškime!“ – tarė „studentas“. Iš pykčio drebėjau. „Nupilsiu, neatleisiu…“ – tariau aš.
„Ne!“ – griežtai pasakė „studentas“.
Paėmę paltį lašinių ir kepalą duonos, žengėme į duris. Ūkininkas nustebo, pradėjo giedoti: „Kur taip skubate! Kiaušinienė dar navalgyta!“
Tada jiems lietuviškai pasakiau, kad kare išdavikus šaudo. Gaila, kad draugai neleido. Mes dar grįšime! Trenkiau buože šeimininkui į dantis, jie pabiro aslon. Dar ilgai duonos jis nevalgė. Žengdami kalvele, pamatėme tris raitelius. Jie lėkė zovada. Pakėlėme savo muškietas, trinktelėjome. Vienas iš jojikų nusirito nuo arklio, kiti pasuko atgal.
Dėl lietuvių išdavystės praradome parą. Fronto liniją perėjome Baltarusijoje. „Studentas“ parvedė mus į savo namus. „Grįžau į tėviškę, niekur nebevažiuosiu, prisikariavau!“ – pasakė jis. Paspaudėme vienas kitam rankas, baltarusis liko namuose. Mudu su Vasilijumi patraukėme į Sankt Peterburgą.
Būna įvykių, kurių iš atminties jokiu kaltu neiškirsi. Vienas jų – 1917 metų balandžio 16-osios vakare į Suomijos stotį iš Europos grįžo Rusijos revoliucionieriai. Jie buvo tremtyje. Susirinko tūkstančiai žmonių. Orkestras visą laiką trenkė maršus, buvo išrikiuota karinė sargyba.
Susirinkusieji ant rankų pakėlė Vladimirą Leniną, kitus revoliucionierius ir, šaukdami „Ūra“, nunešė juos į kitą aikštės kraštą, kur nuo šarvuočio pasakė kalbą. Kalbėjo ir kiti migrantai.
Gyvendamas sostinėje, ne kartą girdėjau kalbant Kerenskį, Trockį, Leniną. Mitingai vykdavo beveik kasdien. Oratoriai be jokio lapelio kalbėdavo po tris-penkias valandas. Laikinosios vyriausybės pirmininkas A. Kerenskis kvietė tęsti karą iki pergalės. Visos jo kalbos baigdavosi šūkiu „Į žygį! Į Berlyną!“
Kitų partijų atstovai ragino karą baigti. Žmonėms jis buvo įgrisęs, žmonės badavo. Ypač išraiškingai kalbėdavo L. Trockis: „Ne kraują turime lieti, o mesti ginklus ir, užlipę į aukščiausią varpinę, spjauti į karo liepsną!“
Spalio įvykiuose neteko dalyvauti – susirgau šiltine. Iš ligoninės išleido gruodžio pradžioje. Į maišelį įdėjo kelis džiūvėsius, džiovintą žuvį ir paleido į visas keturias puses. Bandžiau įsidarbinti. Fabrikai stovi. Tūkstančiai bedarbių. Suirutė. Klišenu Nevos prospektu ir atsiremiu į didžiulį plakatą: „Pilieti, tavęs laukia Raudonoji armija! Už tarnybos parą gausi 14 rublių!“ Užsirašiau. Saugojau tiltus, geležinkelio stotis, sandėlius. Vėliau pervedė į Latvių šaulių diviziją, perkelė Maskvon.
Po daug daug metų – 1940-ųjų rudenį Raudonosios armijos politrukas pirko iš manęs keturias kėdes. Pasikalbėjome. Karininkas kilimo iš Poltavos. Jis prisiminė pilietinio karo metus: „Vieną savaitę miestą užimdavo petliurininkai, kitą – anarchisto Machno gaujos, pražygiavo latviai ir… karas pasibaigė.“
Garsi buvo mūsų divizija. Ne tik gerai kariavome, bet ugdėme ir kultūrą – turėjome dūdų orkestrą, dainų ir šokių ansamblį, teatralų grupę. Užėmę miestą, iškart organizuodavome koncertus, šokius.
Pilietinį karą baigėme 1920 metais Kryme. Diviziją išformavo. Naujoji Rusijos vyriausybė suteikė pasirinkimo laisvę: likti naujojoje Tėvynėje ar grįžti gimtinėn. Džonkojuje mėnesį gyvenau. Labai patiko Ukraina, planavau likti gyventi Poltavoje, bet Lietuvoje buvo tėvai, šeima, broliai ir seserys. Grįžau į Telšius.
Vokiečiai Nemuno kraštą buvo stipriai apiplėšę. Lietuva labai pamažu kėlėsi. Didžiausia problema buvo nedarbas. Jei per trejus metus pastatydavau gyvenamąjį namą – būdavo laimė. Per vasarą su žmona skindavome rūgštynes, rinkome uogas, grybus. Tūkstančiai lietuvių kėlėsi gyventi už Atlanto – į Braziliją, Argentiną.
Sunki buvo lietuvio dalia gimtinėje.
Buvo aišku, kad ši valdžia netvers. Praeis metai, kiti ir ją užvaldys bolševikai. Kartais draugai senelio klausdavo: „Kitiems namus statai, o sau, Kazimierai, ne. Butą nuomoji?“.
Atsakydavau tiesiai: „Ateis bolševikai ir namus surinks – nusavins. Mačiau, kaip tai darė Rusijoje.“
Pašnekovai nesuprato: kaip namą gali atimti pašalaitis. Jie tik kraipė galvomis ir minėjo Dievo vardą.
Antrąją karo dieną – 1941-ųjų birželio 23-iąją vokiečiai bombardavo Žemaitijos sostinę: sunaikino 12 namų, sužeidė ir užmušė keliasdešimt žmonių. Žuvo senelio žentas – mano tėvelis. Mūsų šeima gyveno ant Durbino upelio kranto. Viskas sudegė, likome pliki, kaip stovime. Prisiglaudėme pas senelius. Vokiečiai Telšius užėmė birželio 26-ąją. Už paros į mūsų namus atėjo du juodai apsirengę vyrai (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo gestapo darbuotojai) ir išsivedė senelį.
Majoras paklausė: „Saugojote Maskvos Kremlių, Leniną. Gal teko su juo kalbėtis?“
Kazimieras pasakė, kad Leniną, ir ne tik jį, bet ir Staliną, Trockį matė daug kartų. Kalbėti neteko. Kas kalbins eilinį sargybinį? Atseit, kur pastatydavo, ten stovėdavo. Majoro paprašė, kad paleistų iki rytojaus – savo rankomis nori žentui sukalti ąžuolinį karstą. Tarp kitko, tik dabar sužinojo, kad Pranas dirbo vokiečiams.
„1940-ųjų vasarą man siūlė kelis postus, atsisakiau. Nutariau verstis staliaus amatu, į politiką, į revoliucijas nebesikišti. Jomis buvau sotus“, – pasakė Kazimieras.
Majoras tik patikslino žento vardą, pavardę, kaip žuvo. Lapelį perdavė kapitonui. Grįžęs jis kažką pasakė viršininkui į ausį. O šis: „Kazimierai, jūs laisvas. Jokių pretenzijų jums neturime. Lietuviai labai mėgsta sutirštinti spalvas ir… skųsti“, – pareigūnai paspaudė seneliui ranką ir atsisveikino. Per visą hitlerinę okupaciją jo daugiau niekas netrikdė.
(Bus daugiau)