Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM) organizavo kelių valandų trukmės renginį, dedikuotą pirmojo rašytinio kuršių Žardės pilies paminėjimo 770 metų jubiliejui. Daugiausiai dėmesio buvo skirta tam, kas garsina Bandužių-Žardės archeologinį kompleksą visoje Lietuvoje: archajiškai metalurgijai.
Renginio metu buvo galima sužinoti ir unikalių faktų: pavyzdžiui, kad mūsų šalies teritorijoje būtent Žardės pilies aplinkoje anksčiausiai, apie V a. pr. Kr. buvo išmokta iš balų rūdos lydyti geležį. Taip pat paaškėjo, jog tik per plauką visą itin vertingas archeologinis kompleksas nebuvo sunaikintas 1990-aisiais.
Išgelbėjo archeologai
1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupo Henriko ir Vokiečių ordino sutartyje dėl Pietų Kuršo padalijimo Žardės pilis paminėta tokiame kontekste: „
Vikingų šleifas
Kasinėjimai su pertraukomis vykdyti nuo 1990 m. iki 2005 m. Per šį laikotarpį išsiaiškinta, kad skirtngomis epochomis vietiniai kėlėsi iš vienos vietos į kitą.
„Labiausiai suintrigavo arčiausiai marių rasta, apie VII-XIII a. gyvenvietė, nes joje radome tai, ko gyvenime nesame matę. Pirmiausiai, apie 80 cm gylyje buvo puikiai išlikusi mediena, aptikome nedidelių, apie 10 kv. m. kuršių pastatų likučius, tipiškas jiems krosnis, o vieno namo likučiai nuvedė į Švediją. Atkasėme mažiausiai 9 metrų ilgio ir absoliučiai kitokios konstrukcijos, nei kuršių, namo fragmentus“, – pasakojo muziejaus vadovas.
Savo atradimais jis pasidalijo pasauliniame archeologų kongrese Italijoje.
„Po jo priėjo prie manęs švedų archeologai ir pasiūlė nuvykti į jų šalį, į vieną žinomiausių vikingų prekybos centrų Birkoje. Mat tai, ką radome Žardėje, buvo ne vietinės kilmės. 1996 m. mėnesį stažavausi Stokholme ir kruopščiai išanalizavau Birkos radinius. Namo konstrukcijos ir kiti elementai buvo identiški Žardei. Taigi, mes susiduriame jau su multikultūriniu prekybos ir amatų centru, apie VIII-XI a. egzistavusiu Klaipėdos pietuose“, – tikino jis.
Greta vikingų laikų gyvenvietės archeologai rado ir buvusį pylimą, kurį juosė tvora, o netoliese – laivų kniedžių, į pirsą panašią konstrukciją.
„Akivaizdu, kad ten būta ir uostelio, tik nebeturėjome galimybės dar daugiau teritorijos ištirti. Tad išlieka didžiulė intriga: galbūt į Vakarus nuo Žardės, šalia buvusios Žardės, dabar – Smeltalės upės vagos po žeme guli kuršių laivo fragmentai. Atkasti juos būtų svajonė, nes nėra nė vieno kuršiško laivo radinio. Žinome, kad jie buvo vikingai, plaukiojo Baltijos jūra ir konkuravo su skandinavų vikingais, tad ir laivai galėję būti panašios konstrukcijos“, – svarstė dr. J. Genys.
Seniausia Lietuvoje
MLIM archeologė Ramunė Bračiulienė yra kasinėjimai Bandužių kapinyną bei metalurgijos vietą, tad susirinkusiems atskleidė, kaip vyko šių objektų tyrimai.
„Deja, bet tiesiant Mogiliovo gatvę kapinynas buvo tarsi perskeltas per pusę, labai daug kapų sunaikinta statant daugiabučius namus. Žmonės smėlėtoje kalvoje buvo laidojami apie 1 300 metų, o mums pavyko rasti ir ištirti vos apie 90 kapų. Visi kiti – sunaikinti arba statybų metu išgrobstyti“, – teigė ji.
Kuršių rekonstruktorius, kraštotyrininkas ir „Vakarų ekspreso“ žurnalistas Denisas Nikitenka atvyko apsirengęs rekonstruotais X-XI a. kuršių kario rūbais. Su savimi vyras astivežė ir įspūdį dariusių kuršių kovos kirvių kopijas, buvo prisisegęs įspūdingą kovos peilį, tačiau pagrindinė jo tema – geležies lydymo alchemija.
„Galime didžiuotis, kad būtent Žardės piliakalnio apylinkėse yra rasti seniausi geležies lydymo pėdsakai Lietuvoje: jie siekia apie V a. pr. Kr. Taigi, šiose Smeltalės žemupio apylinkėse archajiška metalurgija vyko net 1800 metų. Archeologai yra radę ir geležies lydymo rudnelių, ir medžio anglies gamybos, ir balų rūdos gavybos pėdsakus, šulinius rūdai plauti. Tai buvusi didžiulė gamybinė zona, į kurią vietiniai eidavo dirbti“, – pasakojo jis.
Rekonstruktorius atskleidė, jog gajus mitas apie laimę nešančią pasagą susijęs ne su pačia pasaga, kaip simboliu, o su rastu nemenku geležies gabalu, kurį vėliau kalvis gali perdirbti į buities daiktus.
„Kuršių laikais geležis buvo labai brangi, o tai įrodo itin sudėtingas, kruopštus jos lydymo procesas. Vien medžio anglį pasigaminti užtrukdavo apie 3 paras, o norint išlydyti keliolikos kilogramų geležies žaliavą reikėdavo sunaudoti apie 20 kg išplautos balų rūdos ir triskart daugiau medžio anglies“, – subtilias detales pasakojo kraštotyrininkas.
Susirinkusiems žmonėms įdomiausios buvo ginklų rekonstrukcijos, kurių puošmena – rekonstruotas XIII a. turtingo kuršių kario kalavijas, kuris buvo rastas Bandužių kapinyne ir yra saugomas Pilies muziejuje. Ginklo skersinis puoštas itin sudėtinga technologija: inkrustacija, kai plona, žalvarinė viela įkalama į specialiai metale padarytus griovelius. Tokiu būdu suformuota rombų ir trikampių eilutė. Pasak D. Nikitenkos, Lietuvoje nėra nė vieno tokio analogiško ginklo.
Taip pat demonstruota XIII a. kuršiško šalmo rekonstrukcija, autentiški radiniai iš metalurgijos centrų: balų rūda, šlakas, akmens gamybai sulipdyto molinio sarkofago gabaliukas, geležies lydymo proceso rezultato – kritės – fragmentas bei kiti istoriją atskleidžiantys bei ją iliustruojantys daiktai.
MLIM savo ruožtu apie 20 susirinkusių renginio dalyvių padovanojo specialiai išleistas atvirutes su pavaizduotais II a. moters vėriniu, VIII-X a. rentiniu šuliniu rūdai plauti ir XII a. puodu. Taip pat pagaminti Žardės 770 metų paminėjimui skirti unikalūs lipdukai.
