Iš žydriųjų ekranų sunkiu laiku nuomonės formuotojai mokina žmones optimizmo, taupumo ir kitokių puikių dalykų. Tačiau pamokymai, lyg kamuoliai į vienus vartus. Skatinami taupyti mažai apmokamų profesijų dirbantieji ir pensininkai, o neketinama skatinti perspektyvaus mąstymo, kad kiek įmanoma būtų galima išvengti nuostolių, neracionalaus lėšų panaudojimo ir dėl to atsiradusių pasekmių, uždelstos pažangos.
Senjorams, kurie prie žvakės šviesos, su optimizmu skaitys J. Biliūno apsakymą „Brisiaus galas“ būtų malonu išgirsti apie solidarumo akcijas, kurių metu didžiausias pajamas gaunantys Lietuvos žmonės išdėstytų ketinimus taupyti ir padėti tiems, kuriems blogiau sekasi. Štai, kad ir LR Seimo nariai, jau aktyviai agituoja už savo asmeninių algų pakėlimą, nors nė viename versle nuostolingai dirbant, algos nekeliamos.
Naujausia buitinė technika – sunkiai besiverčiantiems žmonėms
Kokį dešimtmetį buvo gana stabili ekonomika, veikė socialinės paramos programos, žmonės įsigijo buitinės technikos, kredito sistema – „lizingas be pabrangimo“ palengvino ir pagerino žmonių gyvenimą. Netikėti pokyčiai karas, pandemija nedarbas, mažųjų verslų krizė, perkamosios galios mažėjimas buvo lyg šaltas vanduo, privertęs atsibusti ir ištarti, o kas rytoj, mažasis žmogau? Apie tą „rytoj“ kalbama mažai. Tik švaistomos lėšos įdomiems pamokymams kaip geriau taupyti. Katino uodegos nupjauti tam, kad iš trobos šilumos neišneštų dar nesiūloma, bet didelės įtampos metu siūlyti žmonėms gyvenantiems nuo išmokos iki išmokos, daugeliui velkant kreditų naštą, pirma įsigyti naujos, modernios technikos, paskui džiaugtis jos pagalba sutaupytomis namų ūkio lėšomis, atrodo lyg pasityčiojimas. Kadangi rodomi įrenginiai, kurių ne kiekvienuose namuose rasi, visų taupymo užduočių nepavyks įvykdyti. Tai bus įmanoma tik tiems, kurie turi aukštesnes negu vidutines pajamas.
Obelis kriaušių neveda
Kokios bebuvo ekonominės krizės buvo taupoma kultūros, švietimo, regionų infrastruktūros sąskaita. Rezultatas akivaizdus tapo ne taip greitai. Bet vis tik jis pasirodė ir nesuteikė džiaugsmo. Demografinė situacija tokia, kad darbingo amžiaus žmonės iš regioninių gyvenviečių bėga į didesnius miestus , o likusieji nepatenkinti infrastruktūra, taip pat ruošiasi didesnės duonos riekės ieškoti, bendruomenės nebeatkuria savęs. Sukasi užburtas ratas.
Viena kita laida prastai paruoštų specialistų integravosi į kolektyvus, mokėsi darbe, kvalifikacijos kėlimo sistemoje. Turime išugdytų puikių specialistų. Tačiau po jos integravosi ir kitos laidos, kurios siekė mokslo aukštumų korepetitorių, internetinių firmų , ruošiančių studentų diplominius darbus pagalba. Tokių atsiranda vis daugiau. Neretai jie kestai laimi ir konkursis į valstybės tarnybą.
Darbai raštu yra labai neefektyvus mokymo būdas, tačiau labai paplitęs Lietuvoje. Kadangi darbai spausdinami, juos , net neperskaitytus, kitų rašytus, galima pateikti savo alma- mater. Ginti darbus padeda skaidrės. Aišku, prie dailyraščio ranka negrįšime, tačiau žmogus turi mokėti savo mintis dėstyti žodžiu, kaupti žinias ir jomis pasinaudoti. Jei dabar imta kalbėti, kad sunku rasti gerų specialistų aukštoms pareigoms, reikėtų susimąstyti, o kas atsitiko? Siūloma dar labiau kelti atlyginimus gerai apmokamiems darbuotojams ir turima vilties, kad tada jų darbas pagerės? Vaikams sekama indų pasaka, kaip Dievas norėjęs peliuką paversti drąsuoliu ir jam suteikė įvairius pavidalus: tigro, vilko, katino. Bet jo širdis taip ir liko peliuko, tačiau visi žinome, kad obelis kriaušių neveda.
Pakalbėkime apie elitą.
Ant pokyčio bangos iškilo labai daug atkaklių, ryžtingų vidutinio intelekto asmenybių, sugebančių nusirašyti mokykloje ir kopijuoti ne visada Lietuvai tinkančią pasaulio praktiką. O jei dar siekė mokslo aukštumų protekcijos arba skolintų smegenų pagalba – nebegalėjo suvokti, ar paruošti sėkmės ratai , skirti jiems, bet pasivažinėti norėjo. Tokie žmonės, kurie abejoja savimi, linkę telktis ir remti vienas kitą. Todėl turime labai uždarą elitą, kuris mėgsta delsti, išvengti, kokio sudėtingesnio darbo, bijodamas demaskuoti savo gebėjimų ribotumą. Bet visi tie uždelsti darbai paaiškėja. Gal dabar ir turime laikotarpį, kai tenka rinkti išmėtytus akmenis. Čia galime įžvelgti plintančio mobingo šaknis. Jei valstybė pritrūko mokytojų, inžinierių, ryžtingų sumanių, suvokiančių galimas sprendimų pasekmes žmonių reikia analizuoti, koks buvo studentų kontingentas ir kur dingo tie su kūrybine ugnele?
Būtų gražu, jei…
Kai diskutuojama, kam kelti ar nekelti atlyginimus, tie, kuriuos pyragas aplenkia įsijungia į diskusiją, bet pretendentai į sotesnį būvį tyli. Ar ne gražu būtų, kad vieną dieną elitas pareikštų:
– Esame apsirūpinę, ir juodai dienai pasidėję, norime būti solidarūs su tauta, jei dauguma veržiasi diržus ir mes su dauguma. Apsieisime be kavinių su stipriaisiais gėrimais darbe, sutaupysime pinigų pabrangusiam pragyvenimui. Pareigos atsakingos, bet mes būsime laimingi, jei nusipelnysime žmonių pagarbą. Kaip ten bebūtų, niekas dviejose lovose vienu metu nemiega, o dvigubos ar didesnės maisto porcijos – kenkia, prabanga žlugdo moralę… Taigi, paskelbkime viešą diskusiją, kur daugiausiai reikia lėšų, kur investuotos jos turėtų greičiau sugrįžti. Gal galima neuždaryti keleto kaimo pradinių mokyklų, išgelbėti ambulatoriją, dažniau nukasti sniegą nuo kelių per mažą gyvenvietę, kad sumažėtų avarijų ir traumų, o gal paieškoti lėšų kaimo renginių organizatoriui, kad ten daugiau šviesos atsirastų?
Jokia regionų gerovės programa nėra tinkamai įgyvendinama, jei vietovėje nėra šviesių galvų, o visi esti optimistai, visi tiki, kad dėl naujų mokesčių nelaistomuose daržuose gausiai augs daržovės ir derliai padės išgyventi sunkius metus, kaimo gyvenimą galima bus palyginti su geidžiama apsamanojusio akmens ramybe. Ar tai visuotinės laimės formulė?