Skelbimą Aldona perskaitė tris kartus: „Restoranui reikalinga virėja. Patirtis – privalumas. Kūrybiškumas – būtinas. Gebėjimas dirbti komandoje. Konkurencingas atlyginimas.“
Žodis „konkurencingas“ jai nepatiko. Kai darbdavys negalėdavo pasakyti, kiek mokės, visada parašydavo, kad atlyginimas konkurencingas. Aldona įtarė, kad tas atlyginimas su kažkuo nuolat konkuruoja ir dažniausiai pralaimi. Vis dėlto paskambino:
– Kiek jums metų? – paklausė moteris maloniu balsu.
Aldona nutilo.
– O bulvėms kiek metų? – paklausė.
– Atsiprašau?
– Nieko. Man penkiasdešimt šešeri.
Kitame laido gale trumpam pasidarė tylu.
– Patirties turite?
– Trisdešimt dvejus metus.
– O su šiuolaikine virtuve dirbusi?
Šito klausimo Aldona irgi nemėgo. Virtuvė jai visada atrodė gana šiuolaikinė, jeigu joje buvo vanduo, ugnis ir peilis. Bet dabar, pasirodo, reikėjo mokėti kažką daugiau.
– O kas joje šiuolaikiško? – paklausė.
Moteris nusijuokė:
– Atvažiuokite rytoj vienuoliktą. Į restoraną Aldona atėjo dešimt minučių anksčiau.
Prie durų sustojo. Ant juodos lentos kreida buvo užrašyta:
DIENOS PIETŪS
Moliūgų velouté
Lėtai ruošta kiauliena
Bulvių tekstūros
Sezoninės daržovės
Aldona perskaitė „bulvių tekstūros“ ir sunerimo. Ji visą gyvenimą manė, kad bulvės būna virtos, keptos, trintos, tarkuotos arba žalios. Pasirodo, jos dar turėjo tekstūras. Virtuvėje ją pasitiko jaunas vyras juoda prijuoste.
– Šefas Mantas.
– Aldona.
– CV turite?
Ji ištiesė plastikinį segtuvėlį.
Mantas permetė akimis.
Valgykla. Kavinė. Mokyklos virtuvė. Sanatorija. Dar viena kavinė, kurios jau seniai nebebuvo.
– O restorane?
– Kavinėje irgi žmonės valgydavo, – pasakė Aldona.
Mantas kilstelėjo akis.
– Mes dirbame šiek tiek kitaip. Mums svarbi estetika, – paaiškino Mantas. – Lėkštė pirmiausia turi kalbėti.
– Mano lėkštės iki šiol tylėdavo.
Šįkart Mantas šyptelėjo.
Gal dar ne viskas prarasta?
Jai davė prijuostę ir pasakė pagaminti ką nors iš to, ką ras šaldytuve.
– Bet ką?
– Norime pamatyti jūsų kūrybiškumą.
Šaldytuve Aldona rado pusę kopūsto, tris morkas, saliero gabalą, kelias bulves, dubenėlį maltos mėsos ir indelį grietinės.
– Čia kūrybiškumas? – paklausė.
– Taip.
Aldona apsidžiaugė.
Šitą kūrybiškumą ji pažinojo.
Kai vaikai buvo maži, o iki algos likdavo keturios dienos, jos šaldytuve kūrybiškumo būdavo dar mažiau. Po valandos virtuvėje kvepėjo taip, kad padavėja du kartus atėjo pasižiūrėti.
Aldona padarė nedidelius mėsos kukulius, apkepė juos, patroškino su daržovėmis, iš bulvių išvirė košę, o iš likusio kopūsto padarė salotas su trupučiu garstyčių.
Mantas pažiūrėjo į lėkštę.
– Pateikimas silpnokas.
– Paragaukite.
– Restorane žmogus pirmiausia valgo akimis.
– Akimis tegul žiūri. Valgys vis tiek burna.
Mantas paragavo. Tada dar kartą.
– Skanu.
Aldona laukė.
– Tik mums reikėtų modernesnio požiūrio.
– Į mėsos kukulį?
– Į maistą apskritai.
– Supratau.
Ji nusirišo prijuostę.
– Tai paskambinsime, – pasakė Mantas.
Aldona žinojo, ką reiškia „paskambinsime“.
Lygiai tą patį, ką „konkurencingas atlyginimas“.
Autobuso reikėjo laukti dvidešimt septynias minutes.
Šalia stotelės buvo nedidelė parduotuvė. Aldona nusipirko kefyro ir bandelę. Atsisėdo ant suoliuko.
Telefonas pyptelėjo.
Dar vienas darbo skelbimas.
„Ieškome energingo, pozityvaus, inovatyvaus komandos nario.“
Virėjos, pagalvojo Aldona, jiems turbūt nereikia.
Jiems reikia žmogaus, kuris būtų energingas prie puodo, pozityvus prie keptuvės ir inovatyvus lupdamas svogūnus?
Ji išjungė telefoną.
Po savaitės Aldona jau buvo buvusi keturiuose pokalbiuose. Vienur reikėjo dirbti iki pirmos nakties. Kitame restorane pasiūlė „bandomąją savaitę“. Nemokamą. Trečiame paklausė, ar ji moka gaminti azijietišką fusion.
– Nemoku, – prisipažino.
Ketvirtame pasakė, kad ieško jaunesnio kolektyvo nario.
– Tai parašykite skelbime, kad ieškote ne virėjos, o gimimo datos, – atsakė Aldona ir išėjo.
Tą vakarą ji išvirė puodą barščių. Sau. Vienai. Įsipylė dubenį, įsidėjo grietinės ir atsisėdo virtuvėje prie lango. Buvo pikta. Ne dėl darbo. Dėl to, kad trisdešimt dveji metai staiga pasidarė ne patirtis, o trūkumas. Ji mokėjo išvirti sriubą penkiasdešimčiai žmonių ir neapsirikti su druska. Mokėjo iš kilogramo mėsos pamaitinti tiek žmonių, kad ekonomistas nepatikėtų. Iš kvapo suprasdavo, kada svogūnas jau apkepęs. Iš garso – kada keptuvėje per karšta.
Bet nemokėjo bulvių pavadinti tekstūromis.
Telefonas suskambo.
Nežinomas numeris.
– Klausau.
– Laba diena. Čia Mantas iš restorano.
Aldona tylėjo.
– Dar ieškote darbo?
– Priklauso nuo darbo.
– Turime pasiūlymą.
– Modernų?
Kitame laido gale Mantas nusijuokė.
– Labai nemodernų. Virėja susirgo. Rytoj turime keturiasdešimties žmonių užsakymą.
– Ir?
– Ir virtuvėje katastrofa.
– Kiek mokėsite?
Mantas pasakė sumą.
– Už dieną?
– Taip.
– Kelintą būti?
Kitą rytą Aldona atėjo septintą.
Iki pirmos valandos ji beveik nekalbėjo.
Pjaustė, virė, kepė, ragavo.
Mantas lakstė tarp stalų, tiekėjų ir telefono.
Vienu metu priėjo prie jos.
– Padažas per skystas.
– Dar nebaigtas.
Po dešimties minučių priėjo vėl.
– Dabar geras.
– Aš žinau.
Pietūs praėjo be katastrofos.
Keturioliktą valandą paskutinė lėkštė išvažiavo iš virtuvės.
Aldona nusiplovė rankas.
– Tai ką? – paklausė Mantas. – Gal liekat?
– Nežinau.
– Kodėl?
– Aš nemoderni.
Mantas atsirėmė į stalą.
– Išmokysime.
– Ko?
– Pateikimo. Technologijų. Mūsų sistemos.
–Kiek mokėsite?
Jis pasakė.
Aldona papurtė galvą.
– Tiek moka už bulvių tekstūras. Aš dar moku ir bulves virti.
Mantas nusijuokė ir pasakė kitą sumą.
Aldona ištiesė ranką.
– Dabar sutarta.
Po mėnesio restorano lentoje atsirado naujas patiekalas.
Lėtai troškinti mėsos kukuliai, bulvių tekstūra, sezoninės daržovės, garstyčių ir grietinės emulsija.
Aldona ilgai stovėjo gatvėje ir skaitė.
Tada įėjo į virtuvę.
– Mantai!
– Kas?
– Ateik čia.
Jis atėjo.
Aldona parodė į lentą.
– Čia mano kotletai su bulvių koše?
– Ne visai.
– O kas?
– Modernus požiūris.
Dana Lukauskienė
www.musuzinios.lt
