Dizainerė, komiksų kūrėja, knygų iliustratorė, Klaipėdos lėlių teatro dailininkė Viktorija Dambrauskaitė, geriau pažįstama slapyvardžiu Ežiukas, įsitikinusi, kad pasaulis pirmiausia susideda iš istorijų. Vienos jų gimsta kelionėse, kitos – stebint žmones, trečios – vaizduotėje. Šiandien menininkė kuria iliustracijas apie nykstančias Baltijos jūros rūšis, kurios virs sienos piešiniu Klaipėdos centre. Ji taip pat ruošiasi autorinei parodai, veda kūrybines dirbtuves ir kuria naujus komiksus. Apie kūrybą, keliones ir gyvenimo filosofiją – pokalbis su Viktorija.
– Komiksas dažnai laikomas lengvu žanru. Koks jis gali būti iš tiesų?
– Komiksas yra pasakojimas, papasakotas paveikslėliais. Komiksai, kaip ir filmai, turi įvairių žanrų: romantiniai, fantastiniai, istoriniai, siaubo ir panašiai. Yra daugybė stilistikų, nuo foto realistinių iki eskiziškų. Yra netgi komiksų, kurie nupiešti abstrakcijomis, paliekant vietos skaitytojo interpretacijai, taip pat yra komiksų visiškai be teksto, arba komiksų, kur yra vien tik tekstas. Labiausiai man patinka, kad čia nėra daug taisyklių, o tai atveria begalinę erdvę fantazijai bei kūrybiškumui. Galima atrasti daugybę išradingų būdų papasakoti istoriją.
– Jūsų kūryboje daug šviesos, o gyvenime – kelionių. Kas Jus įkvepia?
– Tikiu, kad pasaulis pilnas magijos ir stebuklų. Žinoma, jame yra ir daug skausmo, ir neteisybės, tačiau manau, kad didžiąją savo realybės dalį kuriame patys. Būna dienų, kai ir aš vaikštau susiraukusi, bet dažniausiai renkuosi matyti šviesesnę pusę. Per ilgai užsibuvusi vienoje vietoje apsunkstu – atrodo, viskas sustoja, tarsi pelkėje, kurioje nebeteka vanduo. Keliaudama sutinku naujų žmonių, atrandu naujų istorijų ir įkvėpimų kūrybai. Vienos istorijos virsta tekstais, kitos – piešiniais, trečios lieka pokalbiuose su draugais. Tačiau visuomet grįžtu į Klaipėdą. Čia yra mano namai, šeima ir draugai. Čia nurimstu ir pailsiu.
– Kaip gimė slapyvardis Ežiukas?
– Mano vardas ir pavardė gana ilgi, todėl piešdama komiksus vis ieškojau trumpesnio parašo. Kai pradėjau piešti komiksus (pamokų metu į sąsiuvinio galą), piešiau apie ežiuką. Kadangi tiesiog atsibosdavo pasirašinėti savo ilgą vardą ir pavardę, reikėjo susigalvoti slapyvardį. Žiūrėjau į savo nupieštą juokingą ežiuką ir pagalvojau – o kodėl gi ne? Taip atsirado viena, kita knyga su šiuo slapyvardžiu, o vėliau jau nebebuvo galo, tad ir liko vaikystės juokelis visam gyvenimui.
– Kas šiuo metu gimsta Jūsų dirbtuvėse?
– Dažniausiai tenka vienu metu dirbti prie kelių projektų, kas šiuo metu ir vyksta: piešiu iliustracijas apie nykstančias rūšis Baltijos jūroje, kurios pavirs į sienos piešinį Klaipėdos centre, gavau Klaipėdos rajono savivaldybės stipendiją ir kuriu komiksą apie Klaipėdos rajono vietoves, taip pat gimsta komiksas apie Simoną Dachą, ruošiuosi nedidelei asmeninei iliustracijų parodai, kuri vyks lapkričio mėnesį Klaipėdoje, kavinėje „Kavos architektai“. Taip pat laukia keletas komiksų piešimo dirbtuvių vaikams, kurios man yra viena smagiausių veiklų.
– Jeigu šiandien galėtumėte nupiešti vieną komiksą apie savo gyvenimą, koks būtų įdomiausias jo kadras?
– Geriausi gyvenimo nuotykiai prasideda tuomet, kai peržengi baimę ir išdrįsti padaryti ką nors, ko ilgai bijojai ar vengei, kai pasiryžti kokiam beprotiškam nuotykiui. Taip mano gyvenime atsirado Islandija, kuri man yra kaip antri namai, buriavimas, kurio labai bijojau, bet sugebėjau net teises išsilaikyti ir suprasti, kad labiau patinka, nei bijau, darbas su vaikais, nors atrodė, kad niekada nesugebėčiau, o dabar tai yra viena įdomiausių veiklų mano gyvenime.
– Esate nupiešusi daug komiksų apie Klaipėdos paplūdimius. Kuris paplūdimys Jums atrodo mieliausias?
– Kaip tikra klaipėdietė, juokauju, kad geriausias paplūdimys yra tuščias paplūdimys. Nepatinka, kai būna daug žmonių, ypač šiltais savaitgaliais prie jūros. Vasarą prie jūros vykstu anksti ryte, arba vėlai vakare. Man reikia girdėti jūrą, vėją, o ne pokalbį, vykstantį šalia. Manau, miestas ir žmonės per laiką tikrai pasikeitė, tikiu, kad gamtoje atsiranda daugiau tylos ir pagarbos gamtai. O paplūdimio šaukinys – „karšti čeburėkai“ po truputį nugrimzdo į praeitį.
– Kodėl pasirinkote būtent komiksą? Kuo ši meno forma skiriasi nuo kitų?
– Mane visada traukė pasakojimai – klausytis jų ir kurti pačiai. Juk visas mūsų pasaulis susideda iš istorijų: tų, kurias girdime iš kitų, ir tų, kurias kuriame apie save bei mus supančią aplinką. Vaikystėje mane žavėjo mitai ir padavimai. Nors ne viską juose suprasdavau, jie paliesdavo gilius pasąmonės sluoksnius ir palikdavo ilgai išliekantį vidinį jausmą. Komiksai man tapo dar vienu būdu tai perteikti. Piešiniai leidžia skaitytojui pačiam interpretuoti kūrinį, o vaizdas kartais daug tiksliau nei žodžiai perteikia nuotaiką ar jausmą.
– Kodėl vaikams ir jaunimui verta apsilankyti Jūsų komiksų dirbtuvėse pagal Kultūros paso programą?
– Mano tikslas – linksmų pratimų ir žaidimų pagalba padėti atsipalaiduoti ir per trumpą laiką sukurti savo linksmą/liūdną/keistą/beprotišką/kraupią istoriją. Mėgstamiausia dirbtuvių dalis – vaikai, kurie iš pradžių sako, kad nemoka piešti ir nieko nesugalvos, sukuria kokią beprotišką istoriją, nes, pasirodo, negalvojo, kad galima ir šitaip piešti. Kai išsilaisvini iš vidinio kritiko, prasideda visas džiazas. Tokias dirbtuves taip pat vedu ir suaugusiesiems, kurie būna dar labiau susikaustę ir kai leidžia sau žaisti, įvyksta tikrų tikriausi stebuklai.
– Jūsų rankinėje nėra daug daiktų, tačiau, regis, joje visuomet atsiranda vietos eskizų knygelei. Kas šiandien telpa Viktorijos kišenėse, rankinėje ir… vidiniame pasaulyje?
– Juokauju, kad mano kišenės visuomet pilnos – gražių akmenukų, kriauklių, saldainių popierėlių. Anksčiau man reikėdavo didelės kuprinės, kurioje tilptų bent viena ar dvi knygos – o jeigu teks nuobodžiauti? Dabar nebesinori nešiotis daug daiktų. Rankinėje telpa tik telefonas, raktai ir maža eskizų knygelė. Pasirodo, galima puikiai išsiversti ir be nuobodulio. O svarbiausi dalykai apskritai netelpa į rankinę. Tikiu, kad žmogus savyje gali atrasti visą visatą. Mes tarsi veidrodžiai – tai, ką skleidžiame į aplinką, ji mums ir grąžina. Mūsų išorinis pasaulis dažnai atspindi tai, kas vyksta viduje. Jei širdyje chaosas, natūralu, kad jo atsiranda ir aplink.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Dana Lukauskienė
