Liūtų riaumojimas naktį prie palapinės, zebrų banda vos už kelių žingsnių ir dramblio gaudynės – tokius prisiminimus iš Tanzanijos parsivežė Klaipėdos universiteto (KU) doktorantė Vita Gardauskė.
Į Rytų Afriką ji vyko ne ieškoti nuotykių. 2025 m. lapkričio–2026 m. sausio mėnesiais, dalyvaudama „Erasmus+“ mokslinėje stažuotėje, ji tyrė, kaip Tanzanijoje valdomos sausumos ir jūrinės saugomos teritorijos, kokie sprendimai padeda išsaugoti biologinę įvairovę ir kokios pamokos galėtų būti naudingos Lietuvai.
V. Gardauskė – KU Jūros tyrimų instituto fizinės geografijos doktorantė. Disertacijoje ji nagrinėja saugomų teritorijų plėtros galimybes, siekiant išsaugoti biologinę įvairovę. Stažuotė vyko bendradarbiaujant su Dar es Salamo universitetu.
Tanzanijoje doktorantė iš arti pamatė du skirtingus gamtosaugos pasaulius – griežtai prižiūrimus nacionalinius parkus ir gerokai daugiau iššūkių patiriančias saugomas jūrines teritorijas. Apie mokslinius atradimus, susitikimus su laukiniais gyvūnais ir galimybę, kuri ilgai atrodė tarsi neįtikėtina svajonė, – pokalbis su Vita Gardauske.
– Naktį prie jūsų palapinės medžiojo liūtai, ją buvo apsupę zebrai, o automobilį vijosi dramblys. Kuris nuotykis įsiminė labiausiai?
– Jaučiausi tarsi patekusi į dokumentinį filmą. Niekada nemaniau, kad galėsiu taip arti stebėti laisvą ir nesurežisuotą laukinių gyvūnų gyvenimą. Vieną naktį girdėjau, kaip netoliese liūtai medžioja ir doroja grobį. Ryte, išėjusi iš palapinės, pamačiau liūtą vos už kelių šimtų metrų. Kitą naktį palapines apsupo zebrai – užmigau klausydamasi, kaip jie visai šalia rupšnoja žolę. Kartą mūsų automobilį vijosi didžiulis dramblys, o ant džipo buvo užšokęs gepardas. Tokių akimirkų buvo ne viena – kiekviena jų priminė, kad čia laukinė gamta diktuoja savo taisykles.
– Ar tokiomis sąlygomis pavyko laikytis suplanuoto stažuotės maršruto?
– Tanzanija – milžiniška valstybė, todėl kelionės tarp tyrimų vietų buvo ilgos ir varginančios. Gedę automobiliai, sprogusios padangos ir kitos nenumatytos aplinkybės neleido pasiekti kelių atokiausių parkų. Vis dėlto aplankytos teritorijos suteikė daug vertingos medžiagos. Ši kelionė išmokė lankstumo. Ne visada viskas vyksta pagal planą, todėl tenka greitai prisitaikyti ir ieškoti kitų sprendimų.
– Kodėl moksliniam tyrimui pasirinkote būtent šią šalį?
– Tanzanija mokslinėje literatūroje dažnai minima kaip viena pažangiausių valstybių saugomų teritorijų srityje. Norėjau ne tik skaityti apie jos patirtį, bet ir savo akimis pamatyti, kaip ši sistema veikia. Mane domino, kaip šaliai pavyko sukurti tokį platų saugomų teritorijų tinklą, kaip pasidalijamos atsakomybės tarp institucijų, kokie sprendimai taikomi klimato kaitos akivaizdoje ir kaip į šiuos procesus įtraukiamos vietos bendruomenės.
– Kas labiausiai įsiminė Tanzanijos nacionaliniuose parkuose?
– Labiausiai nustebino tvarka, griežta priežiūra ir neįtikėtina laukinių gyvūnų gausa. Lankėmės Serengečio, Manjaros ir Tarangirės nacionaliniuose parkuose, Ngorongoro saugomoje teritorijoje bei kitose vietovėse. Bendravau su parkų darbuotojais ir gidais, domėjausi teritorijų valdymu bei lankytojų elgesio kontrole. Taisyklės labai griežtos – negalima išlipti iš automobilio, kišti rankų pro langus ar nukrypti nuo nustatytų maršrutų. Buvo įdomu stebėti, kaip tokia sistema veikia praktikoje.
– Jūrinėse saugomose teritorijose pamatėte visai kitokį vaizdą?
– Jeigu sausumos saugomos teritorijos paliko labai gerą įspūdį, tai jūrinėje aplinkoje pamačiau gerokai daugiau problemų. Daugiausia jų susijusios su intensyviu turizmu ir jo poveikiu gamtai. Pavyzdžiui, šimtai laivelių ir katerių persekioja vos kelis delfinus, o turistai, ieškodami įspūdingų nuotraukų, iš jūros dugno renka jūrų žvaigždes ir kitus gyvūnus. Po tokių fotosesijų dugnas lieka nusėtas žuvusiais organizmais. Vietos universitetas ir mokslininkai daug dėmesio skiria bendruomenės švietimui, tačiau pokyčiams reikia laiko. Tai buvo nelengva, bet labai vertinga patirtis, leidusi pamatyti ne tik sėkmės istorijas, bet ir problemas, su kuriomis susiduria saugomų teritorijų valdytojai.
– Kaip Tanzanijoje įgyta patirtis pravers jūsų disertacijai?
– Ji padės geriau suprasti, kaip kūrėsi vienas didžiausių saugomų teritorijų tinklų pasaulyje, kaip buvo ieškoma sutarimų su vietos bendruomenėmis ir kokie sprendimai taikomi siekiant švelninti klimato kaitos padarinius. Ne mažiau svarbūs ir probleminiai pavyzdžiai. Kartais būtent kontrastai geriausiai parodo, kodėl vienose vietose saugomos teritorijos veikia sėkmingai, o kitose susiduriama su sunkumais. Labai įsiminė skirtumas tarp jūrinės teritorijos, kuri saugoma tik „ant popieriaus“, ir teritorijos, kurioje apsauga realiai užtikrinama. Nors gamtinės sąlygos panašios, jų būklė skiriasi tarsi diena ir naktis. Dar kartą keliu sau klausimą, ar ne per dažnai visas problemas nurašome vien klimato kaitai. Parsivežiau daug įžvalgų, kurios gali būti naudingos ir kalbant apie Baltijos jūros apsaugą.
– Kaip atsirado galimybė išvykti į Tanzaniją?
– Apie ją sužinojau iš KU Tarptautinių ryšių tarnybos elektroninio laiško. Užpildžiau paraišką nelabai tikėdama, kad būsiu atrinkta. Net gavusi patvirtinimą dar ilgai negalėjau patikėti, kad tikrai išvyksiu. Šeimai ir draugams apie tai pasakiau tik likus maždaug mėnesiui iki kelionės. Pasiruošimas buvo paprastesnis, nei tikėjausi. KU Tarptautinių ryšių tarnyba padėjo susisiekti su Dar es Salamo universiteto atstovais, pasirūpinti dokumentais, o atvykus buvo sudarytas veiklos planas ir suteikti visi reikalingi kontaktai.
– Ką ši stažuotė jums davė kaip tyrėjai ir kaip žmogui?
– Įgyvendinau svajonę, kurios pati dar nebuvau spėjusi aiškiai įvardyti. Ši kelionė padėjo geriau suprasti saugomų teritorijų valdymą ir savo akimis pamatyti, kaip teorija atrodo praktikoje. Tai buvo labai stipri profesinė ir asmeninė patirtis. Klaipėdos universitetas man yra daugiau nei studijų vieta. Nuo bakalauro studijų iki doktorantūros jis suteikė daugybę galimybių, o visais etapais jaučiau bendruomenės palaikymą. Tokios patirtys neįrašomos į diplomo priedėlius, tačiau jos formuoja žmogų ir specialistą. Todėl kiekvienam studentui ar doktorantui norėčiau palinkėti nebijoti tarptautinių galimybių. Kartais būtent tai, kas iš pradžių atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tampa vienu svarbiausių gyvenimo įvykių.
Bernardas Šaknys
KU komunikacijos ir rinkodaros skyriaus
Vyriausiasis specialistas ryšiams su visuomene
Klaipėdos universitetas
www.ku.lt
