Rugsėjo 8-ąją Lietuvoje minima Šilinė (Švč. Mergelės Marijos gimimo diena), Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena. 1430 metų rugsėjo 8-ąją Vilniuje turėjo įvykti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacija. Karūna valdovo taip ir nepasiekė, tačiau tai tapo vienu simboliškiausių Lietuvos valstybingumo istorijos epizodų.
Svarbus istorinis aspektas
Kiekvienos tautos istorijoje yra įvykių, kurie galėjo pakeisti šalies likimą, valstybingumo raidą ir jos vietą tarp kitų valstybių, tačiau dėl įvairių aplinkybių taip ir neįvyko. Vienas tokių Lietuvos istorijos epizodų – neįvykusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacija. Tačiau karūnavimo procesas, pasiruošimas jam ir garsas apie planuojamus istorinius įvykius yra labai svarbus istorinis aspektas. Siekis karūnuoti Vytautą Lietuvos karaliumi buvo reikšmingas Lietuvos valstybingumo ir šalies tarptautinio statuso raidai.
XV amžiaus pradžioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena didžiausių Europos valstybių. Vytauto valdymo metais jos politinė įtaka sustiprėjo, o valdovo autoritetą didino ir pergalė Žalgirio mūšyje, aktyvi diplomatija ir santykiai su kaimyninių šalių valdovais. Tačiau Lietuvos valdovas tebeturėjo didžiojo kunigaikščio titulą. Karaliaus karūna būtų reiškusi ne vien asmeninį Vytauto išaukštinimą – ji galėjo tapti svarbiu Lietuvos, kaip savarankiškos politinės valstybės, statuso ženklu.
Narsa, žygiai ir šlovė
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto siekis buvo suprantamas daugeliui to meto valdovų: jis valdė didžiulę teritoriją, valdovas garsėjo, kaip narsus medžiotojas, karvedys ir išmintingas didysis kunigaikštis. Anot Simono Daukanto, tapti karaliumi jis nusipelnė savo narsa, žygiais, pasauline šlove. Apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Simonas Daukantas rašė: ,,Taip visų galingasis karvedys ir rėdytojas savo amžiuje paliko labai plačia Lietuvą, kurios rubežiai – nuo saulėlydžio upės Bugo, nuo pietų Juodoji jūra, nuo saulėtekio upė Donas ir Ugra, pili Viazma, Možaiskas, nuo šiaurės – Žemaičių jūra. <…> kunigaikščiai Maskvos, Tverės, Riazanės ieškojo jo bendrybos ir globos. Karaliai danų ciesoriai saulėtekio arba grekonų, turkų ir teitonų jo bendrybos meilavo. ( ,,Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje // S. Daukantas. Raštai t.2, 1976, p. 763-764) Vytautui trūko tik vieno – jo paties ir Lietuvos valdovo statuso įtvirtinimo karaliaus karūna. Simonas Daukantas apie šį siekį rašė: ,,Nestokojo nei didybės, nei godos. Vienos tiktai karūnos jam bereikėjo, kurios sulaukus Jogailai vaikų nuo lenkų nebesivylė begauti:
todėl norėjo Lietuvos ypatinga karūna apsimauti ir to dėjęsis sukvietė daugybes svetimų viešpačių į puotą. ( ,,Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje // S. Daukantas. Raštai t.2, 1976, p. 695)
Karūnos klausimas iškilo Lucke
Vienu svarbiausių įvykių Vytauto karūnacijos istorijoje tapo 1429 metų Lucko suvažiavimas. Į jį susirinko Vidurio ir Rytų Europos valdovai bei jų pasiuntiniai. Buvo svarstomi regiono politiniai klausimai – santykiai su husitais, Moldavijos reikalai, Vokiečių ordino ir Lenkijos nesutarimai bei kitos to meto problemos. Būtent Lucke Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis iškėlė Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi idėją. Tai nebuvo vien iškilmingo titulo klausimas. Karūnacija galėjo pakeisti Lietuvos ir Lenkijos politinių santykių pusiausvyrą ir sustiprinti Lietuvos savarankiškumą. Lenkijos politinis elitas tam ryžtingai priešinosi. Buvo baiminamasi, kad Lietuvos tapimas karalyste susilpnins Lietuvos ir Lenkijos ryšius ir leis Lietuvai dar savarankiškiau spręsti savo valstybės ateitį. Tuo metu Lietuvos diduomenei karūna galėjo reikšti aukštesnį valstybės statusą ir lygiavertiškesnius santykius su Lenkijos Karalyste. Jogailos pozicija taip pat nebuvo nekintama. Lucke jis iš pradžių Vytauto karūnavimo idėjai iš esmės neprieštaravo, tačiau, susidūręs su stipriu Lenkijos didikų ir dvasininkijos pasipriešinimu, nuo jos atsitraukė. Lenkijos politiniame ir bažnytiniame elite nuomonės dėl karūnavimo nesutapo, tačiau vienas įtakingiausių jo priešininkų buvo Krokuvos vyskupas Zbignevas Olešnickis. Jis pripažino Didžiojo kunigaikščio vertę ir tai, kad jis nusipelnė karūnos, tačiau manė, kad dėl sutarimo su Lenkija Vytautas turėtų atsisakyti karūnos. Nepaisant nieko, valdovas savo tikslo siekė apmąstydamas visas galimybes ir kliūtis, sutikdamas su kompromisais, jis visokiais būdais stengėsi įtikinti prieštaraujančius.
„Diplomatija vyko ir prie puotų stalo“
Karūnos siekis sudomino valdovus, kurie anuomet bendravo su Lietuva. Daugelis turėjo savų interesų. Pasaulio valdovai siekė sumažinti Lenkijos įtaką po Melno taikos atsiradusią vidurio rytų Europoje. Rusėnų bajorai buvo nepatenkinti augančia Lenkijos įtaka. LDK bajorai pageidavo lygiateisės partnerystės su Lenkija. „Vytauto karūnavimo klausimas palietė daugelio Vidurio ir Rytų Europos politinių jėgų interesus. Zigmantui Liuksemburgiečiui Lietuvos karaliaus atsiradimas galėjo būti naudingas jo politinėje konkurencijoje su Lenkija, o Lietuvos diduomenei karūnacija reiškė galimybę sustiprinti valstybės savarankiškumą.“ Viduramžių diplomatijoje sprendimai buvo priimami ne vien oficialiuose posėdžiuose. Svarbios buvo valdovų puotos, asmeniniai susitikimai, dovanos ir pasiuntinių derybos. Vytauto dvaro turtingumą Simonas Daukantas aprašė įspūdingais skaičiais: ,,Kas dieną 700 jaučių mušė, 1400 avių pjovė, 100 briedžių, 100 šernų, 100 taurų <…>, 700 bačkų midaus išgėrė, neskaitant vyno…(Daukantas, S., Raštai. T.2, p. 696). Šiuos skaičius reikėtų vertinti kaip XIX amžiaus istoriko pateikiamą vaizdingą pasakojimą, o ne kaip šiuolaikinės istoriografijos tiksliai patvirtintą Lucko suvažiavimo išlaidų apskaitą. Tačiau pats valdovo dosnumas ir puotų reikšmė to meto diplomatijai nekelia abejonių.
Karūnacijos data – rugsėjo 8-oji
Vytauto karūnavimo klausimas virto rimtu tarptautiniu politiniu konfliktu. Lenkijos didikai teigė, kad Vytauto karūnavimas prieštarautų Lietuvos ir Lenkijos susitarimams ir galėtų sudaryti sąlygas Lietuvai po Vytauto mirties savarankiškai pasirinkti kitą valdovą. Karūnavimo iškilmės iš pradžių buvo planuojamos 1430 metų rugpjūčio 15 dieną, tačiau vėliau ceremonija numatyta rugsėjo 8-ąją Vilniuje. Pasirengimas buvo didžiulis – laukta valdovų ir pasiuntinių, ruoštasi iškilmėms. Tačiau karūnavimas neįvyko. Lenkijos pusė stengėsi sutrukdyti imperatoriaus Zigmanto pasiuntiniams pasiekti Lietuvą. Buvo sulaikyti pasiuntiniai ir perimti su karūnavimu susiję dokumentai. Pagrindinė oficiali delegacija, turėjusi gabenti Vytautui ir jo žmonai Julijonai skirtas karūnas, į Lietuvą taip ir neatvyko. Vytautas vis dėlto neatsisakė savo sumanymo. Buvo svarstomos naujos karūnavimo galimybės, tęsiamos diplomatinės derybos. Tačiau laiko liko labai nedaug.
Karaliaus karūnos nebesulaukė
1430 metų rudenį Vytauto sveikata pablogėjo. Istoriniuose pasakojimuose minima ir versija, kad senyvo amžiaus valdovas nukrito nuo žirgo, tačiau šio epizodo negalima laikyti patikimai nustatyta tiesiogine jo mirties priežastimi. Vytautas mirė 1430 metų spalio 27 dieną Trakuose, taip ir nesulaukęs karūnavimo. Jam buvo apie 80 metų – tais laikais tai buvo išskirtinai ilgas amžius. Neįvykusi Vytauto karūnacija nepakeičia fakto, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau buvo didelė ir reikšminga Europos valstybė. Tačiau karaliaus karūna būtų sustiprinusi Lietuvos valdovo tarptautinį rangą ir valstybės politinį savarankiškumą. Jo valdos driekėsi per milžinišką Europos dalį, jo vardą žinojo toli už Lietuvos ribų, prie jo stalo rinkosi valdovai ir jų pasiuntiniai. Rugsėjo 8-ąją, minime istorinę dieną, kuri primena ilgą ir sunkų nueitą kelią, kuriant Lietuvos valstybingumą.
Virginija Laurinaitienė
