Iš Anglijos į Lietuvą sugrįžusi vaikų fotografė Laura Šimkutė-Petraitienė Priekulėje įkūrė fotostudiją – www.fotosaika.lt. Menininkė savo būstą galėjo įsigyti bet kur, tačiau gyventi ir kurti ji pasirinko Priekulę, miestelį šalia vaizdingo Minijos upės vingio, su nuostabia pamario krašto architektūra.
Miesto aura
Priekulėje be galo švaru, žavinga. Šalia namų yra smėlėtas Minijos upės paplūdimys, vasarą kvepiantis čia žydinčiais augalais“, – pasakoja iš Londono į Lietuvą gyventi grįžusi emigrantė. Jauna dviejų dukrų mama atviravo, jog kasmet Minijos upės paplūdimyje ne tik maudosi, bet ir renka šiukšles, skatina savo dukrytes tvarkingai, ekologiškai ir darnoje su gamta gyventi. Kaimynai šį paplūdimį nušienauja, todėl bendromis pastangomis išpuoselėta vieta puikiai tinka šeimos poilsiui. Geras susisiekimas su Klaipėda, Dreverna, Svencele. „Būdama Priekulėje jaučiu, kaip kvėpuoja čia kažkada gyvenusių, kūrusių žmonių dvasia“, – sako į Lietuvą grįžusi emigrantė. Anot jos, Priekulėje yra viskas, ko reikia šeimai: parkas, dviračių takai, muziejai, biblioteka, mokykla, teatras, unikalus istorinis šio krašto palikimas, graži gamta, įkvepia kūrybinį darbą dirbančią moterį, mat kiekvienam kuriančiam žmogui svarbi yra miesto aura, jo atmosfera.
Gyvenimo ciklas
Fotografija Lauros gyvenime atsirado ankstyvoje jaunystėje, fotografuoja ji nuo trylikos metų. Meno žinias ,veikli moteris, gilina nuo pat jaunystės. Klaipėdoje Laura baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, vėliau studijos Vilniaus Dailės akademijoje. Ji turi savitą požiūrį į meną, fotografiją, kiekvieną nuotrauką kuria ir retušuoja kruopščiai ir atsakingai. Jos fotosesijos originalios, mat menininkė kaskart ieško naujų žvilgsnio rakrusų, kitokių fotografijos kampų. Dar studijų metais, jai teko garbė dirbti fotografe įmonėje, kuri darė profesionalią fotosesiją Prezidentūroje. Laura anuomet fotografavo LR prezidentą Valdą Adamkų. Tačiau dabar ji tiksliai žino, ji – vaikų fotografė ir savo pasirinkto kelio neketina keisti. Menininkę labiausiai jaudina ne tik pavieniai daiktai, jų formos. Jai įdomus gyvenimo ciklas – jaunystė, senatvė; kartų kaita. Laura nenori daryti vienodų nuotraukų, tad jos fotosesijos turi tematiką, idėją. Kiekviena fotosesija neapsieina be naujovių, originalumo. Ji visada skatina vaikų tėvelius siūlyti savo sumanymus, tematiką. Pasak jos, fotosesijose vaikai gali tapti tam tikros profesijos atstovais, fotografuotis dėžėje, krepšyje, su žaislais, su skėčiais, gamtoje, mokykloje ar po įdomios formos obelim. Šiandien priekuliškė savo paslaugas siūlo vaikų darželiams ir mokykloms, į darbo vietą keliauja ne tuščiomis. Darbui Laura vežasi tam tikrus rekvizitus, charakteringus rūbus, ar papuošalus, o kartais net dažų. „Visada užsakovams sakau, kad nuotraukų reikės palaukti, nes jos yra retušuojamos, vienai nuotraukai sutvarkyti prireikia mažiausiai penkių minučių. Nenoriu skubėti, nes į savo darbą žiūriu labai atsakingai“, – sako pašnekovė.
Vaikai labai natūralūs
„Pasirinkau vaikų fotografės kelią, nes pati esu mama, juolab, vaikai yra be galo drąsūs, jie nebijo parodyti nesumeluotų savo jausmų, o svarbiausia – jie tikri, natūralūs”, – sako fotografė. Lietuvoje, iš Londono grįžusi emigrantė, kiek pasigenda žmonių laisvės, tolerancijos, kultūrų įvairovės. „Su šeima gyvenome Londone, grįžimo į Lietuvą neplanavome. Gyvenome mieste, kurio gatvėse galėjai sutikti visokių žmonių, net iš atokiausių pasaulio kampelių – Indijos, Kamerūno, Lenkijos, Portugalijos, Kinijos, Ispanijos ir kt. Tačiau praleidusi vasarą čia, Lietuvoje, supratau, kad Priekulė tikrai magiška vieta, ji mus patraukė savo švara, tvarka, ramybe ir grynu oru” – apie savo apsisprendimą įleisti šaknis Lietuvoje, pasakojo Laura. Emigrantei teko įveikti begalę sunkumų, nes mokslus Londone pradėję krimsti vaikai, turėjo adaptuotis čia, Lietuvoje, kur jaunimas nuo mažų dienų gerokai savarankiškesnis. Jie iki mokyklos nueina, pareina, o pasaulio didmiesčiuose, to padaryti neįmanoma, dėl didžiulių atstumų. Grįžus į Lietuvą, su profesionalios fotografės patirtimi, darbų portfolio, nebuvo lengva susirasti darbą, todėl savo veiklą šiandien ji kuria pati. Ji supranta, kad yra ir daugiau moterų, kurios baiminasi veikti, nežino, kaip realizuoti save. Ji norėtų suburti kuriančių moterų savitarpio paramos grupę, kurioje galėtų dalintis savo patirtimi, paskatinti viena kitą, o kartais, net priversti atsikelti, nusiprausti ir išeiti į žmones. Juk bendrystė, palaikymas, kiekvienam yra labai svarbus.
