Ukraina bus spaudžiama derėtis – NATO pareigūno prasitarimas buvo iškalbingas

Po NATO generalinio sekretoriaus biuro vadovo komentarų, kad Ukrainai gali tekti atsisakyti dalies okupuotų teritorijų ir taip pasiekti taiką bei gauti kvietimą prisijungti prie Aljanso, kilo tarptautinis skandalas. Už incidentą atsiprašyta nebuvo, o ekspertai pabrėžia – tokios diskusijos už uždarų durų iš tiesų vyksta, veikiausiai taip mąstoma ir Berlyne bei Vašingtone.

Prieš porą savaičių Jenso Stoltenbergo biuro vadovas Stianas Jenssenas atostogų metu dalyvavo diskusijoje Norvegijoje ir viešai pasvarstė, jog karinio konflikto „sprendimas galėtų būti toks, jog Ukraina atsisakytų teritorijų ir mainais gautų NATO narystę“.

Paklaustas, ar tokio požiūrio laikosi visas NATO, S. Jenssenas pabrėžė, kad diskusijos apie Ukrainos statusą po karo pabaigos jau vyksta, bet teritorijų atidavimas nėra būtina sąlyga šalies narystei NATO, tik „galimas sprendimas“.

Kyjivui pasipiktinus tokiais komentarais, S. Jenssenas tai pavadino klaida, o NATO pakartojo, kad jo pozicija nepasikeitė – Ukraina bus remiama „tiek, kiek reikės“. Tačiau oficialiai nei šis NATO pareigūnas, nei kiti Aljanso atstovai neatsiprašė.

Tai rodo, kad intensyvėja tiek atviri, tiek uždari debatai ir diskusijos dėl sąlygų, kurios galėtų priartinti visoms pusėms priimtiną susitarimą dėl karo pabaigos.

„Pastaraisiais mėnesiais daug kur Vakaruose intensyviau diskutuojama, kaip šis konfliktas baigsis, tai baigia pasiekti tašką, kai abiejose Atlanto pusėse bent jau tiriamos diplomatijos perspektyvos. Bet kad auga spaudimas Kyjivui, nesakyčiau“, – LRT.lt teigė Vokietijos Maršalo fondo (GMFUS) Briuselio centro viceprezidentas Ianas Lesseris.

Bandoma surengti susitikimą JT

Tačiau praėjusį savaitgalį leidinys „The Wall Street Journal“, remdamasis savo šaltiniais, pranešė, kad Vakarų spaudimas Kyjivui pradėti derybas ir leistis į kompromisus iš tiesų didėja. Tad S. Jensseno paslydimas veikiausiai nėra jo asmeninė nuomonė – tokias diskusijas apie teritorinius kompromisus jis galėjo girdėti NATO vadovo kabinete.

„Aš suprantu, kad jis tai pasakė, nes tai girdėjo. Nors neatskleidė, kur, bet daug ženklų rodo į dvi sostines – Vašingtoną ir Berlyną“, – LRT.lt sakė buvusi Aljanso vicesekretorė ir ilgametė strateginės komunikacijos pareigūnė iš Vokietijos Stefanie Babst.

NEW: #Wagner will likely no longer exist as a quasi-independent parallel military structure following Putin’s almost certain assassination of #Prigozhin, Wagner founder Dmitry Utkin, & reported Wagner logistics & security head Valery Chekalov on August 23. https://t.co/CKaE2VdRxU pic.twitter.com/vHW7sHf9Ab

— ISW (@TheStudyofWar) August 25, 2023

Nusivylimą sėja Ukrainos pajėgų kontrpuolimas. Vakarai tikėjosi žaibiškų sėkmingų kampanijų, kokias matė ukrainiečiams išvaduojant Charkivą ir Chersoną, vietoj to ukrainiečiams sunkiai sekėsi pralaužti rusų pajėgų įrengtas gynybines linijas. Šioms linijoms įrengti Maskva turėjo laiko ir dėl lėtos Vakarų karinės pagalbos Ukrainai.

„Matome tam tikrus pokalbius, nes kontrpuolimas nevyksta taip, kaip daugelis tikėjosi. (…) Vis dėlto manau, kad Vašingtone, Briuselyje ir kitose Vakarų sostinėse tebėra manoma, kad reikia suteikti šansą puolimui, suteikti visą galimą pagalbą ukrainiečiams, kurie bando išstumti rusus“, – LRT.lt sakė JAV Užsienio reikalų tarybos (CFR) vyresnysis bendradarbis Charlesas A. Kupchanas.

Iniciatyvas prie derybų stalo susodinti kariaujančias puses kursto ir dėl karo pietų pusrutulio valstybėse augančios kuro, maisto kainos, todėl Kinija, Afrikos Sąjunga, Saudo Arabija, Brazilija ėmėsi bandymų tarpininkauti, nors oficialiai ir nepasmerkė Rusijos agresijos.

Neseniai Saudo Arabijoje 40 pasaulio valstybių atstovai, nedalyvaujant Rusijos pareigūnams, ieškojo diplomatinių kelių taikai Ukrainoje pasiekti. Praėjusį antradienį ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis atskleidė, kad ES pareigūnai jau planuoja ministrų lygio susitikimą, kuriame rugsėjo pabaigoje būtų aptariamos taikos iniciatyvos. Leidinio „Politico“ šaltiniai nurodė, kad J. Borrellis siekia URM departamentų direktorių lygio formatą pakelti į ministrų lygį, susitikimas vyktų JT Generalinės Asamblėjos Niujorke paraštėse.

Susitikime Džidoje pirmą kartą dalyvavo ir Kinijos atstovai. Kokia didelė Pekino įtaka Maskvai rodo tai, kad Rusija liovėsi grasinti panaudoti branduolinius ginklus, kai Kinija „labai stipriai“ pasmerkė šiuos gąsdinimus, svarstė ES diplomatijos vadovas.

Bet Vakarų pareigūnai ir analitikai perspėja, kad Kinija, Saudo Arabija ir Afrikos Sąjunga nėra patikimi partneriai, galintys užtikrinti ilgalaikę taiką ir Ukrainos stabilumą.

„Ar tokios pastangos pasieks diplomatinį proveržį? Ne, nepasieks. Jei proveržis bus, jam reikės NATO, Ukrainos ir Rusijos dalyvavimo, šios trys pusės dalyvauja konflikte ir turėtų spręsti dėl paliaubų, po kurių vyktų derybos“, – sakė Ch. Kupchanas.

Tačiau susitikimas buvo naudingas, nes leido Ukrainai ištransliuoti savo poziciją apie karą Globalių Pietų valstybėms, bandyti įtikinti šalis, kurios atsisakė pasmerkti Maskvos invaziją ir stoti į kurią nors pusę.

„Šio susitikimo aplinka buvo svarbi, nes šis karas apima ir kovą dėl globalios viešosios nuomonės širdžių bei protų“, – svarstė Ch. Kupchanas.

Anot eksperto, Kinija suvaidins svarbų vaidmenį, bet ne tarpininkaujant taikos derybose, o spaudžiant Maskvą iš mūšio lauko pereiti prie derybų stalo.

Didžiausia kliūtis

Viena iš didžiausių kliūčių aiškiai Ukrainos pergalei mūšio lauke – bendros strategijos ir požiūrio, kaip turėtų baigtis karas Ukrainoje, nebuvimas Vakaruose. Visos valstybės sutaria, kad Rusija neturi laimėti ar pasiekti nieko, kas atrodytų kaip pergalė, tačiau kartu baiminamasi ir totalaus Rusijos pralaimėjimo, galinčio sukelti režimo nestabilumą.

„Kiek žinau, dabartinė strategija nesikeičia, kaskart kartojama: NATO rems Ukrainą tiek, kiek reikės. Galbūt pokalbiai už uždarų durų vyksta, bet Vakarų lyderiai veikiausiai nenori jokių pokalbių, kol nemano, kad Ukraina tam yra pasirengusi, – teigė Ch. Kupchanas. – NATO vyriausybės į šį pokalbį leisis, kai manys, kad Kyjive tai bus sutikta palankiai.“

Sąjungininkai tebediskutuoja ir dėl Ukrainos NATO narystės. Visos sostinės sutaria, kad tai įmanoma tik po karo pabaigos, bet kaip vyktų šis procesas – nuomonės skiriasi.

„NATO viršūnių susitikimo rezultatas tebuvo strateginis karštas oras. (…) Sąjungininkams nepavyko pasiūlyti Ukrainai konkretaus derybų laiko, (…) todėl bendras susitikimo rezultatas ir Vilniuje pasiųsta žinutė neatgraso Rusijos nuo karo ir teroro Ukrainoje tęsimo“, – svarstė S. Babst.

Kol kas Vakarų parama Ukrainai neblėsta, naujausias to ženklas – pagaliau pralaužtas F-16 naikintuvų tabu. Šiaurės Europos šalys jau pažadėjo perduoti keliasdešimt modernių orlaivių ukrainiečiams, netrukus turi prasidėti pilotų rengimas. Bet net ir į šiuos postūmius Aljanso vadovybė beveik nereagavo, to nekomentavo. Iškalbinga ir Berlyno tyla.

„Sakymas, kad remsime Ukrainą tiek, kiek reikės, nėra strategija. Jokios aiškios strategijos nėra ir tai nestebina, nes jei nenustatai tikslo, sunku sukurti priemones jam pasiekti. (…) Manau, kad mes turime aiškiai pasakyti, kad norime Ukrainos karinės pergalės prieš Rusiją. Norime, kad Ukraina iš tiesų sugebėtų išstumti Rusijos pajėgas iš visos savo teritorijos. Ir visiškai remiame V. Zelenskio 10 punktų taikos planą“, – sakė S. Babst.

Maskva derėtis nenori

Tačiau ką daryti su Rusija? Kaip sakė „The Wall Street Journal“ šaltiniai, Vakarų siūlymai Ukrainai leistis į teritorinius kompromisus ir mainais gauti NATO narystę netenkina ne tik Kyjivo, bet ir Maskvos. Dalis ekspertų pabrėžia, kad siekti taikos derybų bus įmanoma tik per formatus, kurie apima ir Rusiją, pavyzdžiui, Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO). Kartu Vakarams tektų atsižvelgti į tai, ką Rusija vadina pagrįstais iššūkiais savo saugumui.

Maskva karą Ukrainoje vadina konfliktu su visais Vakarais, NATO ir kova už naują daugiapolę pasaulio tvarką. Bet analitikai abejoja tolesnėmis Maskvos galimybėmis tęsti puolamuosius veiksmus nevykdant naujos mobilizacijos ar eskalacijos.

„Ukrainai buvo perduota labai daug paramos, ji leido atgrasyti Rusijos agresiją ateityje. (…) Dabar Ukraina įgijo tokius pajėgumus, dėl kurių Rusijai tampa labai sunku įsivaizduoti bet kokią agresiją prieš šią šalį ateityje“, – sakė I. Lesseris.

Daug analitikų spėja, kad V. Putinas laukia JAV prezidento rinkimų 2024-ųjų rudenį ir tikisi, kad Vašingtonas bus priverstas mažinti paramą Kyjivui, o jei rinkimus laimėtų Donaldas Trumpas, karas galėtų pasukti visai kita kryptimi. Tačiau S. Babst nuomone, Ukrainos teritorijų atidavimas Maskvai, net jei mainais Kyjivas gautų konkrečius pažadus įstoti į NATO, būtų pražūtingas visam pasauliui.

„Tai apdovanotų agresyvų, žiaurų, teroristinį Putino režimą ir siųstų žinią, kad galima užgrobti žemes, terorizuoti žmones, bet dėl „taikos“ ar NATO narystės mes esame pasirengę tai priimti. Ukrainos tauta su tuo nesutiktų. O ir Zelenskiui tai reikštų politinę mirtį. Platesne prasme, tai siųstų mirtiną žinią visam pasauliui“, – sakė buvusi Aljanso pareigūnė.

Vilties gali teikti ateinantį kovą vyksiantys Rusijos prezidento „rinkimai“, po kurių V. Putinas gali jaustis dar labiau sustiprinęs savo režimą ir ryžtis „suteikti malonę“ ukrainiečiams.

„Kai jis bus „perrinktas“, gali jaustis pakankamai saugiai ir pakankamai galingas, kad padarytų „gerumo gestą“. Galbūt jis pasakys, kad yra pasiruošęs derėtis. Bet iki kovos 17-os aš jokių tikrų pokyčių nesitikiu“, – sakė S. Babst.

Vis dėlto tokia galimybė itin menka, todėl ekspertai rekomenduoja spartinti paramą Ukrainai, pristatyti ją dar greičiau, kad šalies pajėgos sugebėtų greitai pasiekti aiškią pergalę mūšio lauke dar prieš Maskvai mobilizuojant naujus karius, resursus ar imantis kitokios eskalacijos.

Dabar ekspertai mato du karo ateities scenarijus: kovos veiksmų tąsą iki žiemos, jų įstrigimą ir atsinaujinimą atšilus orams, arba Kyjivo pozicijos pasikeitimą, suvokiant, kad patiriami nuostoliai yra per dideli, o Vakarų karinė pagalba gali imti mažėti.

„Iki šių metų pabaigos nesužinosime, kuris iš šių scenarijų taps realybe. Ir nežinome, ar, jei ukrainiečiai leistųsi į derybas, Maskva atsakytų tuo pačiu“, – apibendrino Ch. Kupchanas.