Vienai garsiausių Lietuvos dizainerių Julijai Janus gyvenime teko patirti ir atradimų, ir sunkių išgyvenimų. „Prasidėjus įvykiams Ukrainoje, patyriau minčių ir emocijų paralyžių“, – sako ji. Tačiau praėjus savaitei menininkė suprato, kad reikia gyventi toliau. Anot jos, žmones net ir karo zonoje moko, kad kiekvieno darbas yra reikalingas, todėl reikia susikaupti ir dirbti nepaisant karo.
„Daug visko gyvenime patyriau, bet tų jausmų, kurie apėmė vasario pabaigoje prasidėjus karui Ukrainoje, nesulyginčiau su jokiais kitais“, – sako dizainerė. Tačiau perskaičiusi stebuklingą citatą ji teigia tarsi pasveikusi.
„Pavojaus akivaizdoje žmogus sustingsta arba bėga, aš – sustingau. Po savaitės, matyt, skaičiau, ieškojau, kas padėtų, ir radau tą frazę. Ji skamba maždaug taip: net jei pasaulis skiltų į gabalus, aš vis tiek sodinsiu savo obelį. Tai įžemino, iš karto ėmiausi savo darbų. Jeigu dabar gydytojai, šiukšlių surinkėjai arba tie, kas gamina maistą, sakytų: „Aš neisiu, nes yra karas“. Tai pasidarytų dar didesnis karas“, – kalba dizainerė.
Sunkumai, kuriuos teko išgyventi dizainerei, karo fone visiškai nublanko. Ji sako, kad net nedrįstų jų lyginti su įvykiais Ukrainoje.
„Iššūkiai, su kuriais dabar susiduriame ir susidursime, yra visai kitokie. Nematau su kuo lyginti. Netikėtumo faktorius yra labai stiprus ir mes atsiduriame ten, kur niekada negalvojome ir savo noru nežadėjome atsidurti“, – tikina pašnekovė.
Iššūkių kupinas gyvenimas
Kai atsiduri ten, kur mažiausiai tikėjaisi, bei jautiesi prastai, turi ieškoti pagalbos, neabejoja J. Janus. Savipagalbos būdų yra daugybė, įsitikinusi šalto ir karšto mačiusi menininkė.
„Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau galvoju, kad žmogui padeda labiausiai pats žmogus. O noras gilintis, mokytis ir išsivaduoti iš kažkokios priklausomybės, būsenos, kuri neramina, ir pagimdo tas visas kitas priemones“, – įsitikinusi dizainerė.
Nors po praeities sunkumus ji nelinkusi kapstytis, visgi atskleidžia, kad vienas slogiausių gyvenimo etapų ištiko tada, kai sunkiai susirgo mama. Tada J. Janus ieškojo būdų, padėsiančių išgyventi jai pačiai, ir atrado fraktalų piešimą.
„Fraktalai – piešimo technika, kai nesąmoningai, o paskui ir sąmoningai, priklausomai nuo stadijos, pieši tam tikras linijas. Vėliau susidarančias formas užpildai pieštuku, tarsi spalvinimo knygutėje, bet pagal tam tikras taisykles. Tai yra kruopštus ir ilgas darbas, jis atitraukia mintis nuo bet kokių nesąmonių. Jis nuostabiai tinka, kai nori pailsėti, kai nori išeiti iš kažkokios įkyrios būsenos, tai man padėjo tada, kai mama sirgo ir atsisakė bet kokių terapijų, kurios jai padėtų“, – prisimena J. Janus.
Nelengvos buvo ir išgyventos trejos skyrybos. Šiandien J. Janus teigia – išsiskyrimas su bet kuriuo artimu žmogumi nėra lengva patirtis.
„Išsiskyrimas su bet kuo – lyg truputį mirtis. Su bet kokiu artimu žmogumi, kuris buvo įsileistas arčiausiai į gyvenimą. Kita vertus, po kurio laiko paaiškėja, kad tai tik į gera, kad vėl prasideda kitas gyvenimas, dar suteikta galimybė vieną kartą kažką išgyventi, naujo patirti, pergalvoti, sutikti žmones“, – įsitikinusi pašnekovė.
J. Janus prisipažįsta, kad kai kurie kūniški niuansai jai net neleido gyventi visaverčio gyvenimo. Laimė, turiu daug pažįstamų specialistų, kurie ištiesia pagalbos ranką tada, kai labiausiai reikia, sako menininkė.
„Gal aš empatijos turiu mažai kitam žmogui, man taip atrodo, bet jautriai reaguoju į viską, kas aplinkui vyksta, ir man nuolat tenka tvarkytis su nervų sistemos keliamais iššūkiais. Nors atrodau rami ir labai pasitikinti savimi, bet iš tikrųjų mano visos emocijos išeina per kūną. Ir liūdesys, ir pyktis, ir nepasitenkinimas.
Bet kokia emocinė krizė, ji išeina per kūno reakcijas – susirgimus, autoimuninius susirgimus, organizmas pats ima save pulti iš nerimo. Ir man reikia su tuo nuolat tvarkytis – mokytis pagauti savo emociją ir ją kažkaip išleisti, kad ji nesužalotų manęs“, – prisipažįsta J. Janus.
Nėrė į naujas veiklas
Šiandien J. Janus veide liūdesio – nė lašo. Apie viską ji kalba su šypsena, pasakoja, kaip sėkmingai sekasi vaduotis iš bet kokių prisirišimų.
„Tai net ne praradimai, o tam tikrų ryšių sutraukymas, priklausomybės arba prisirišimo nutraukimas, kuris atvedė tik į geresnę būseną. Dėl to aš pati pradėjau nutraukinėti bet kokią priklausomybę, kur jaučiau, kad ji kenkia mano saviugdai, pavyzdžiui, dabar mečiau rūkyti“, – džiaugiasi moteris.
Žalingo įpročio atsisakė vos per savaitę, o prieš ketverius metus jai teko kur kas didesnis iššūkis – uždaryti milijoninį verslą, savo vardo mados namus, sėkmingai veikusius ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Šiandien dizainerė sako irgi kurianti madą, bet kitaip – tvariai. Apgalvoja kiekvieną proceso žingsnį, kiekvieną, net menkiausią smulkmeną.
„Rūbą galima nusipirkti, bet reiks palaukti tris savaites, nes tik tada jis bus pagamintas. Niekas neprigamina šimtų vienetų į sandėlius, neužsideda didžiulių antkainių, nes žino, kad pusę pardavus, likusias reikės su nuolaida pardavinėti. Ir kaina sąžininga, ir medžiaga gera, ir tiesiog ne rytoj gausi, o už trijų savaičių. O kokybė ta pati, nuostabi, ir visai naujas modelis veikimo“, – dalinasi dizainerė.
Ji sako – kol buvo apsinuodijusi mada, mokėsi naujų dalykų. Menininkė nusprendė geriau perprasti verslo paslaptis, tad nėrė į dar vienus mokslus ir tapo vietokūros specialiste.
„Kūrybinė vietokūra, kai prie kažkokios vietos, į kurią reikia pritraukti investuotojus, gyventojus, lankytojus, prieini kūrybiškai, pasižiūri, kokios tos vietos šaknys, iš tų šaknų išvystai naują tos vietos prekės ženklo koncepciją, komunikacijos gaires, strateginius tikslus. Priklausomai nuo to, ko siekiama, taip ir komunikuoji.
Ir prasideda darbas su ta vieta. Mano pilotinis projektas yra Stiklo kvartalas. Tai yra senas žydiškas kvartalas Vilniaus centre, tarp didžiųjų gatvių – Didžiosios ir Dominikonų, – du buvę keliai iš Vilniaus pilies į skirtingas pasaulio šalis“, – atskleidžia specialistė.
Multidisciplininio meno kūrėja su bendraminčiais sukūrė ir kultūros startuolį „Slapta meilė“. Garsi meilės istorija, atgimusi per audiogidą, tapo dar viena dėmesį prikaustančia Vilniaus vizitine kortele.
Kultūros projektų organizatorė balandžio pabaigoje Vilniaus rotušėje atidarė ir parodą „Slapta meilė“, kur šiuolaikinio dizaino kūrinių kolekcijoje atsikartoja Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija.
O užkūrus naują projektą, natūralu, jog sunkumų neišvengsi, sako J. Janus. Bet žengus pirmą žingsnį, kelio atgal jau nėra, ir kitų žmonių nebegali apvilti.
„Aš susikuriu įsipareigojimą, o paskui jau mane laiko atsakomybė. Kai pradedi ir įtrauki daug žmonių, jie dirba savo darbo dalį. Net mano darbas su studentais yra tokiu pačiu principu – aš pritraukiu praktikai studentus trims mėnesiams, sudarau iš jų grupę, pradedu su jais kažkokį projektą, kiekvienam padalinu po užduotį. Jie visi yra atsakingi už kažką, jaučia atsakomybę prieš kitą, nes jei laiku nepristatys savo dalies, tai kitas neperims ir nepadarys savo dalies, ir visas projektas neįvyks“, – tikina vietokūros specialistė.
Į darbus visa galva panirusi tarpdisciplininė menininkė teigia: net planuodama poilsį, mieliau renkasi aktyvų bei kūrybingą. Nemato prasmės nieko neveikti ar gulinėti prie jūros. Tiesiog tam gaila laiko.
„Labai mažai laiko duota, o planų yra labai daug ir didelių. Jeigu tai vadinti atostogomis, tai važiuoti kažko patirti, atjungti sąmoningą protą, truputėlį duoti jam pailsėti, bet kartu – siurbti į save įspūdžius ir energiją, parsivežti ir ją transformuoti. Pasigrožėti, paplaukioti vandens autobusais, aplankyti parodas, pajusti kitokį gyvenimo stilių, net klimatą“, – sako dizainerė J. Janus.
Parengė Miglė Valionytė.
