Tėvui

Brangus tėve,

Išeiki, tėve, tu iš gryčios, ir praeik gimtais laukais.

Ten kiekviena žemės pėda yra aplaistyta Tavo sūriu prakaitu.

Prisimenu: kai išeidavom į lanką su dalgiais ant pečių.

Tu nužvelgdavai mus savo ramiu, geru žvilgsniu.

Ir, kai vidudienį mus imdavo kankinti troškulys tu, suradęs savo gertuvėje vandens gurkšnelį, atiduodavai jį mums.

Ir koks sotus būdavo tas paskutinis vandens lašas iš Tavo gertuvės, nes mus atgaivindavo ne vanduo, o Tavo meilė, įtekėjus į jį.

Savo tvirta ranka mus vedei į tiesų gyvenimo kelią, neleisdamas paklysti.

Tavo kalbos, pamokymai ir pavyzdys buvo mums kelrodė žvaigždė klaidžiuose gyvenimo vingiuose.

Atėjo laikas, ir mes, kaip tie paukščiai išskridome iš gimtų namų,

Bet šeimos židinio šiluma šildo mums iki šiol sielą, o Tavo pečius kasdien vis sunkiau slegia metų našta.