Gegužės 15 dieną baigėsi grandiozinis renginys – „Didysis Šeimų Gynimo Maršas“. Spaudoje jis sulaukė gan prieštaringų vertinimų – neva tai tautos kiršinimas, esą jame rinkosi tik pikti žmonės. Keista, kad šitaip tarptautinę Šeimos dieną mininčius žmones iš aukščiausių valdžios ir Europos parlamento tribūnų apibūdina mūsų šalies valdžia. Taip gali kalbėti tik esmines vertybines nuostatas praradę pataikūnai, kuriems nebeliko nieko švento. Šeimų maršo dalyviai džiaugiasi atgimusia Sąjūdžio dvasia, tautą iš letargo miego pažadinusiu susibūrimu.
Meldėme palaimos visiems ligoniams
Žmonės nuo pat ryto vyko į sostinę iš įvairių Lietuvos kampelių. Mes pajudėjome iš Klaipėdos. Kelionė pradėta malda, skambėjo dainos ir eilės. Pakeliui į Vilniaus Vingio parką nuo viadukų mojo bendraminčiai, į automobilių koloną jungėsi gausybė žmonių, transporto priemonių, judėjo motociklai. Pro autobuso langus vėrėsi nepaprastas reginys. Į Vilnių traukė begalė žmonių. Policijos pareigūnų duomenimis renginys galėjo sutraukti apie 10 tūkstančių žmonių, autostradoje važiavo 3000 automobilių kolona. Klaipėdos Krizių įveikimo centro vadovė, koalicijos Už Šeimą ir vaikus pirmininkė Rita Staršelskienė akcentavo, kad neretai baimė, noras prisitaikyti paralyžiuoja atmintį, mąstymą, žmogaus vaizduotę. Atspara baimei – tikėjimas, džiaugsmas ir malda. Ji kvietė sukalbėti rožinį, kad Šeimos gynimo maršo dalyvių ir organizatorių neapleistų Švč. Mergelės Marijos malonė, apšviestų mūsų Seimo ir Vyriausybės narių protus teisingiems sprendimams. Buvo meldžiama palaimos visiems ligoniams, medikams, valdžios žmonėms ir LR Prezidentui. Prašoma Dievo, kad palaimintų ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę, atmerktų jos akis, atgręžtų ją į tautą.
Skaitė eiles
„Meilė ateina į žmogaus širdį per dvasines vertybes, ji gaunama iš aukščiau. Šventą raštą cituoti yra lengva, tačiau atsukti antrą žandą priešui gan sunku. Kristus mus mokė blogį nugalėti gerumu, daryti gera netgi tiems, kas Jūsų nekenčia“, – meldėsi pakeliui į Vilnių klaipėdiečiai. Po maldos savo eilėraščius skaitė poetai Bronius Puidokas bei Rita Staršelskienė. Na, o Vingio parke plevėsavo jūra trispalvių, vėliavų su tautos simboliu Vyčiu, Žemaitijos herbu. Nuo scenos į susirinkusiuosius kreipėsi Raimondas Grinevičius, kuris akcentavo, jog šeima yra valstybės pamatas, jas šiandien reikia apginti nuo totalaus nesusipratimo. Maršo dalyvius pasveikino ir prezidentas Gitanas Nausėda, kuris akcentavo, jog tautos balsą privalome girdėti. Žmonės nusipelno būti išgirsti.
Ginti paprastus dalykus
„Ar galėjo, kas pagalvoti, jog tautai teks ginti paprastus dalykus? “, – klausė kunigas Arnoldas Valkauskas. Nuo scenos į Lietuvos šeimas kreipėsi ir Europos parlamento nariai iš Vokietijos, kolegos iš Latvijos. Jie akcentavo, kad nuo seno tradicinę šeimą sudaro motina, tėvas ir vaikas. Jirms nesuprantama daugelį Europos šalių pavergusi nuostata, esą jei atmeti LGBT ideologiją esi atsilikęs, arba homofobas. O gal tiesa yra visai kitur? .. renginyje skambėjo retorinis klausimas – nejau ryte atsibudęs ir sugalvojęs, kad staiga tapote rožine žirafa, ja iš tiesų tapsite?.. Renginio vedėjai kalbėjo, jog niekas negali atimti teisės iš tautos gyventi taip, kaip ji nori, negali būti keliama grėsmė vaikams. Nors dauguma atlikėjų, paskatinti kažkokių nesuvokiamų sumetimų, o gal baimės, draudė naudoti jų kūrinius šiame renginyje. Laimei, buvo ir drąsesnių. Minint šeimos dieną, skambėjo Oginskio polonezas, kurį atliko Vilhelmas Čepinskis, skambėjo Romo Dambrausko ir kitų dainos.
https://www.facebook.com/kontelaura/videos/4232255383492307
Įkvepianti kunigo Roberto Grigo kalba
Susirinkusiuosius pamalonino įkvepianti kunigo Roberto Grigo kalba:
Prieš 30 metų, 1989-aisiais, vykstant šimtatūkstantiniams Sąjūdžio mitingams, buvau čia, kai mes, susitelkusi tauta, siekėme Nepriklausomybės, savo priklausomos valstybės tautos valios vykdymo, ir pasiekėme. Ratas apsisuko ir, deja, po tų dešimtmečių tenka stovėti čia ir ginti jau ne teisę į savo valstybę, į tautos laisvę, bet į viso to svarbiausią pagrindą – prigimtinę šeimą, vyro ir moters tapatybę, į mūsų teisę pratęsti tautos ir valstybės gyvenimą. Tada gynėme nuo svetimų okupantų, dabar, deja, tenka ginti nuo formaliai savos, formaliai demokratiškai rinktos valdžios neleistinų eksperimentų. Ar gali taip būti, kad sava valdžia veiktų prieš gyvybinius tautos interesus? Mums sakoma, kad negali būti, kad jeigu pasisakome prieš valdžią, prieš administraciją, biurokratiją, tai pasisakome prieš savo valstybę, prieš Tėvynę. Deja, tai netiesa.
Tėvynė, tauta, valstybė nėra tapati valdžiai ir administracijai. Kas bent kiek domitės ir mokėtės istorijos, o aš labai nuosekliai ir stropiai mokiausi, žinome, kad labai dažnai valdžia, administracija net ir savoje nepriklausomoje valstybėje nutolsta nuo tautos, ima veikti prieš savo tautą. Šiandien, važiuojant nuo Kauno iki Vilniaus turbūt daugelis vyresniųjų turėjote tą patį įspūdį, kaip ir aš su bičiuliais – ta nepertraukiama automobilių vilkstinė, šita jūsų vėliavų, Lietuvos tautinių, regionų vėliavų jūra, tie žmonės pakelėse, niekieno neįpareigoti, niekieno nesuvaryti, mojantys, laiminantys, mus sugrąžino į tą Sąjūdžio laikų visuotinio tautos pakilimo įspūdį. Deja, vargu, ar mes visa tai pamatysime per mūsų tarsi laisvos šalies žiniasklaidos priemones. Ar išgirsime tą tikrovę ir tiesą, kurią matome čia savo akimis. Ir tai yra tragiška, kai sava valdžia, mūsų išrinkti, turintys būti tautos atstovais, taip nutolsta nuo savo tautos ir ima atstovauti kažkam – ar sau patiems, ar siauroms interesų grupėms, bet tikrai ne valiai jūsų, tų, kurie čia esate, kaip matau, užpildantys visą laisvą erdvę, kaip ir 1989 metais, iki pat miško pakraščių.
Mums sako: „Kuo jūs nepatenkinti? Kas puola tą jūsų šeimą, nuo ko reikia ją ginti?“ Dabar yra madinga dekonstruoti mitus. Esate turbūt girdėję tą terminą – „sugriauti mitus“. Taigi norėčiau atremti keletą tų neteisingai mums, tautos valią, daugumos valią reiškiantiems, tradicinę šeimą ginantiems žmonėms daromus priekaištus.
Vienas iš tų priekaištų yra, kad jūs nekenčiate tų kitos seksualinės orientacijos žmonių, norite žeminti jų orumą, norite tarsi atimti kažką, kas jiems maždaug priklauso. Girdime iš mūsų politikų, iš europarlamentarų: „Jūs nepripažįstate jų teisių būti tokiais, kokie jie yra, nepripažįstate jų orumo“.
Norėčiau taip ironiškai pasakyti – čia rinkotės iš visos Lietuvos, ir gyvename visi dvidešimt, trisdešimt ar daugiau, kaip aš, metų Lietuvoje; turbūt matėte važiuodami čia gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones, turbūt matėte gatvėse juos nuolat užkabinėjamus, įžeidinėjamus piktais žodžiais. Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau. Lietuviai tikrai yra pakankamai kantrūs ir tolerantiški.
Turbūt visi esate išgyvenę tai. Sutinkam tų įvairių žmonių mūsų tarpe, ir aš esu sutikęs. Ir dažniausiai ta reakcija būna, na, žmonės patrauko pečiais, na, toks jis jau yra, ką jau dabar padarysi. Bet nei jokio priešiškumo, nei jokio žeminimo niekada nepatyriau. Sakyčiau, irgi taip pat ironiškai, yra blogiau negu mūsų kaltintojai sako – jie mums nelabai rūpi su jų lovos, su jų intymumo reikalais, su jų kitokia orientacija. Tokie, žinot, labai jautrūs, aš tai pavadinčiau – tokios sentimentalios, perdėtai jausmingos krikščionybės atstovai pasakytų: „Na tai čia ir yra blogai, kaip jūs galit būti abejimgi? Abejingumas yra didžiausia nemeilė“.
Manyčiau, kad tas priekaištas yra neteisingas. Kaip krikščionis, kaip žmogus ir, turbūt, kiekvienas iš jūsų, neklausdami, kokios kas yra orientacijos, jeigu žmogus būtų alkanas, paduotume duonos, jeigu stokotų drabužių, sušelptume, jeigu kažkas būtų neteisingai skriaudžiamas, užgauliojamas, užstotume. Tai ir yra ta tikroji artimo meilė, žmogaus meilė. Bet niekas neturi teisės versti kitus žavėtis, gėrėtis, priimti kaip kažkokį ypatingą privalumą tą skirtingumą.
Aš trisdešimt metų gyvenau, deja, sovietų okupacijoje, trisdešimt metų – atkurtoje Lietuvos valstybėje. Ir turiu tą patirtį, ką reiškia, kai tave verčia kažkokia savybe, ar ypatybe, ar specialia žmonių grupe žavėtis, privalomai gėrėtis, kai neturi teisės pasakyti jokio kritiško žodžio – tai ir yra laisvės nebuvimas, tai yra prievarta, prieš kurią mes visada kovojome.
Kadangi tikiu, kad pasiekia mūsų sąmonę, mūsų širdis tiktai nuoširdus žodis, pasakysiu dar aiškiau, nors žinote, mūsų gimtoji Katalikų bažnyčia iš savo dvasininkų reikalauja nevedimo, šeimos nekūrimo, bet visada mano širdis pradžiunga, kai pamatau kur gatvėje jaunuolį ir merginą, susikibusius už rankų, meiliai žvelgiančius vienas į kitą, besibučiuojančius. Ir manau, kad tas jausmas yra geras jausmas, nes iš to kyla gyvybė, iš to atsinaujina mūsų tauta ir ateities viltis, ir taip pat neslėpsiu, ir dauguma sveikos prigimties žmonių turbūt tą pasakys, kad pajunti tam tikrą nejaukumą, nekelia pasigėrėjimo ar tam tikros atjautos, kai pamatai ir vyrą su vyru ar moterį su moterimi, kažkaip seksualiai besiglamonėjančius. Tai atstumia mūsų prigimtis.
Dabar kokie nors mano kritikai, gal ir iš brolių tikinčiųjų, gal pasakys – va, čia ir yra toji neapykantos kalba, jūs neturit teisės šitaip jausti. Manau, kad turime teisę taip jausti ir tai yra demokratijos minimumas, kad niekas neturi teisės mus versti kažką girti ar peikti, žavėtis, gėrėtis arba nepriimti. Jeigu mes nieko neniekiname, neužgauliojame, nemušame, bet pagal savo sveiką protą, prigimtį ir patirtį atskiriame, kas yra pasigėrėtina, kas gražu, o kas mums nepriimtina, tai yra mūsų teisė, ir jokie valdžios priimami įsakymai negali mums to uždrausti, jeigu esame laisva šalis ir laisva tauta.
Mes turime teisę jausti taip, kaip sako sveika mūsų prigimtis – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be pasekmių mūsų viešai reputacijai ar darbo santykiams, kaip neseniai nutiko Lietuvoje, be blogų pasekmių politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos privilegijuotos grupės, atsiranda, pagal tą Orvelo „Gyvulių ūkį“, lygūs ir lygesni, žmonės bijo išsižioti, kad nepasakytų ko nepolitkorektiško ir nepatirtų represinių pasekmų. Nei demokratija, nei laisva visuomene čia nekvepia.
Mums sako: „Tai kuo jūs nepatenkinti? Nuo ko tą šeimą, nuo ko tą vyro ir moters tapatybę reikia ginti?” Ir mes visi žinome atsakymą, nors tai, deja, nutylima mūsų didžiosiose žiniasklaidos priemonėse – mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba interesai padaromi tarsi gyvenimo ir pasaulio centru. Švietime, didžiojoje žiniasklaidoje, politikoje, priimamuose įstatymuose. Pasakysiu taip mediciniškai, buvo atėjęs šiurkštesnis žodis į galvą, bet Dievas įkvėpė, nepasakysiu iš pagarbos mūsų susibūrimui – mes esam prieš tai, kad išangės meilės ideologija daroma pasaulio ir gyvenimo centru.
Antras mitas, kuriuo esame kaltinami ir kuris yra neteisingas – vakarietiškos vertybės. Sako, tai jūs čia prieš vakarietiškas vertybes pasisakote. Kažkodėl, kai ėjome su Sąjūdžiu į laisvą valstybę, tos vertybės buvo visai kitokios. Kodėl staiga vakarietiškos vertybės – ne Antika, ne romėnų teisė, ne krikščioniškos tradicijos, architektūra, dailė, ne klasikinė filosofija, o staiga čia taip per keliolika metų tapo ta pagrindine europietiška vertybe genderinė ideologija. Mes jos nepasirinkome kovodami už laisvą Lietuvą. Kodėl taip nutinka? Aš savęs klausiu ir jūs savęs klausiate – kodėl taip pradeda elgtis valdžia? Ne tik mūsų tautiniu, bet ir europiniu lygmeniu.
Man atrodo, kad tikintieji į Dievą, krikščionys sako, kad žmogaus prigimtis sužeista ir karts nuo karto dideles mases žmonių, to politikos elito, užvaldo tokios manijos. Mano kartos žmonės prisimena klasinę maniją, kai viskas buvo vertinama pagal tai, ar tu esi proletarų klasės, proletarų kilmės, darbininkas, tada visi keliai atverti, viskas su tavim gerai, jei ne, bus didelių problemų.
Kita manija buvo to rasinio grynumo – jei priklausai tam tikrai rasei, tam tikrai tautai, tu esi aukštesnis, žmogus, antžmogis, visi kiti nelabai verti gyvenimo. Dabar mes matome vėl įsigalint tokią tarsi maniją, kur atrodo, kad žmonijos protas, sveikas protas, patirtis rieda į kažkokią pragarmę. Kai vėl tarsi išskirtine privilegija tampa tam tikros siauros grupės gyvenimo būdas. Ir tai yra nepriimtina, ir jūsų buvimas čia, tos tautos daugumos, ne tos, kurią rodo, vadinamuosius influencerius ar tuos iš mūsų besityčiojančius žiniasklaidininkus ar politikus, bet tos tikrosios Lietuvos daugumos, rodo, kad akivaizdžiai tam nepritariate.
Trečias mitas, kuris man, kaip antisovietinio pogrindžio dalyviui ir turbūt daugumai mūsų, tos kartos žmonių – kardinolui Tamkevičiui, vyskupui Kauneckui, seseriai Nijolei Sadūnaitei, Lietuvos laisvės kovos švyturiams – yra labai skaudu, kai sako: „Tai jei jau jūs ginate tradicinę šeimą, jei jūs už aiškią vyro ir moters tapatybę, santuoką, tai čia jus Rusija įtakoja, jūs – Rusijos agentai, nes ten, kažkur rytuose, jų valdininkai, valdžios ponai irgi sako „už šeimą, prieš homoseksualus ir panašiai“.
Norėtųsi taip pajuokaujant pasakyti „galbūt tenai rytuose kai kurie valdininkai valgo su šaukštu ir šakute, kartais prausiasi ar naudojasi klozetu, bent miestuose? Tai mes turbūt to turėtume atsisakyti, kad nebūtume kartu su Rusija.
Yra prigimties dalykų, prigimties vertybių, kurios yra svarbesnės už kažkokius tautinius, politinius, ar valstybinių darinių skirtumus, nuo kurių priklauso valstybių ir tautos išlikimas. Man norėtųsi, ir iš tikrųjų galima tą Rusijos kaltinimą, tą mitą atsukti ir į kitą pusę. Mūsų dabartinė valdančioji dauguma sako – jūs čia renkatės, protestuojat, nepatenkinti savo valdžia, tai keliate nestabilumą, keliate sumaištį, pavojų savo valstybei, tarnaujate Rusijai. Būkime budrūs, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje tikriausiai tai bus siūloma Seime, ir susirinkime protestuoti. Ar dėl narkotikų įteisinimo, ar dėl panašių tautos gyvybę pakertančių dalykų. Jeigu jie siūlo tuos dalykus, nekvaili, turi apklausos rezultatus, žino, kad turbūt 90 proc. Lietuvos žmonių bus prieš, protestuos.
Ar ne jie patys, mūsų valdžia, kelia sumaištį ir nestabilumą valstybėje, siūlydami šituos dalykus? Iš savo valstybės, savo rinktos valdžios mes teisėtai laukiame ir reikalaujame, kad jinai atstovautų ne siaurų egzotiškų grupių reikalams ir interesams, o visai tautai rūpimoms problemoms, kurias matome ir nuolat susiduriame – matome socialinę atskirtį, didžiulę emigraciją, kaimo kultūrinės infrastruktūros nykimą, sveikatos apsaugos sistemos, kitų, pačių svarbiausių – mokytojų, policijos darbuotojų – atlyginimus. Štai kur reikėtų gerai pasukti galvas, suderinti įvairius, sunkiai derinamus interesus, išradingai ieškoti lėšų ir kurti įvairias struktūras, ir už ką padėkotų visa Lietuva. Bet vietoj to, kam valdžia ir yra išrinkta, ji imasi perdirbinėti konstitucinę šeimos sampratą ir rūpintis vadinamomis orientacijomis. Visi suprantame, kad valstybė – Lietuva, tauta – bus tik tada, kai visais įmanomais būdais, ir morališkai pirmiausia, ir įstatymų leidyba, ir finansiškai rems vyro – moters šeimą, vaikų auginimą, tėvų autonomiją vaikų auklėjime. Jeigu šito nebus, jeigu elitas, užsidaręs savo burbule, rūpinsis tiktai siaurais kažkieno interesais, mes neišgyvensime, neiškovosime vietos po saule kaip tauta ir valstybė. Ir to mes turime iš savo išrinktos valdžios visu griežtumu reikalauti.
Mano jaunystės bičiulis, beje, taip pat viešai parėmęs Šeimos gynimo maršą, politinis kalinys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, kai mes, aktyvesni tikintieji ar kunigai, susirenkame ir skundžiamės – štai tas, tas ir tas yra negerai, visada su tokiu tikėjimo praktiškumu sako: „O tai ką siūlai?“ Man atrodo, be abejo, dauguma jūsų yra tikintys žmonės, Dievą kaip aukščiausią gėrį, kaip gyvenimo prasmę, Kristų tikintys, taigi, mūsų kova yra dvasinė, dvasiniai ginklai, malda, ir tai yra svarbu. Nes ir tvirtas, geras, teisingas žodis, tikime, turi savo jėgą ir daro poveikį gyvenimo tikrovei. Praktiškas kitas dalykas, kurį siūlyčiau – reiktų, kad mes visi, kaip esam dabar susibūrę – šeimomis, kaimynai, miesteliai, į įvairias pozityvias organizacijas susibūrę žmonės, masiškai rašytume laiškus, reikalavimus mūsų valdžiai, jūsų apygardose išrinktiems Seimo nariams. Daugelis gali pasakyti: „Ai, čia beprasmiška, mes jiems nerūpim“. Bet aš turiu tokią nuojautą, kad politikai ne dėl to, kad jie būtų labai geri, matome, kokie daugelis jų yra, bet todėl, kad jie yra įgiję gerą uoslę, būdami valdžioje, žino, kas jiems naudinga, kas ne. Pajutę, kad dauguma žmonių nepritaria jų eksperimentams su tauta, prieštarauja, gali susimąstyti ir šiek tiek pakeisti savo kursą. Taigi, darykime tai.
Ir vieną dar dalyką norėčiau pasakyti, aišku, jis toks kontraversiškas, bet pamąstykime. Kaip teisingai buvo pasakyta – mes esame tauta, valstybė yra mūsų. Mes, o ne tie, kažkaip išrinkti ar kažkaip į koaliciją susijungę ir mums nepriimtinus dalykus stumiantys valdininkai yra suverenas, mes esame. Yra vienas toks būdas. Dažnai pagalvoju, kodėl tautos ne visada jį panaudoja – priversti valdžią vykdyti jų valią, o ne savo fantazijas. Taikus būdas, bet, manau, būtų labai paveikus, jeigu mūsų valdžia taip paniekinančiai, arogantiškai nesiklausytų. Tai vadinasi – generalinis streikas. Be abejo, gydytojai, policija, mūsų krašto apsaugos sistema, kariuomenė turi dirbti, išlikti, gyvename neramiame pasaulyje. Tačiau jeigu staiga sustotų visos kitos profesijos, darbai, su aiškiu reikalavimu – palikite ramybėje šeimą, vyro ir moters tapatybę, palikit ramybėje mūsų vaikus. Ko gero, valdžia susimąstytų. Aišku, tai yra rizika, galimybė nesusivienyti, netekti darbų, nukentėti asmeniškai. Bet jeigu nekovosime už savo gyvenimo laisvę, tai jos ir neturėsime. Kadangi esu, kaip dzūkas, dzūko ir suvalkietės sūnus, iš prigimties truputį romantikas, užbaigsiu savo mylimo klasiko, gero brito kataliko Tolkino citata: „Galbūt ateis laikai, kai mes, žmonės, palūšime, kai išduosime savo priesaikas, ateis ne žmonių, o vilkų valanda“.
Tačiau šiandien ne ta valanda. Šiandien mes kaunamės, taikiai, bet kaunamės.
Dieve, mus padėk.
Draugystės suolelis, ar užkariavimas?..
Vos nuaidėjus mitingo atgarsiams – pasipylė masinė dezinformacijos lavina žiniasklaidoje, neva į Vingio parką rinkosi vien tik agresyvūs, girti žmonės. Neaišku kieno laki fantazija tai sukūrė. Tik po šio renginio iš esmės paaiškėjo, kas yra melagiena, tik neaiški jos naudojimo prasmė. Matyt neatsitiktinai didžiojoje žiniasklaidoje buvo nutylimas faktas, kad neagresyvieji, ,,pakirpo sparnus’’ net muzikos atlikėjams, kurie draudė naudoti savo kūrinius šiame renginyje. O štai po kelių dienų – gegužės 17 dieną – sostinei padovanotas ,,draugystės’’ suolelis nuspalvintas LGBT vėliavos vaivorykštės spalvomis. Nuo seno žinoma, kad naudojamas kaip simbolis ar priemonė signalui perduoti. Jas su pagarba neša valstybių atstovai Olimpinėse žaidynėse, plevėsuoja renginiuose, rodydamos iš kur žmonės atvyko, kad jie yra vieningi ir kartu jaudinasi, liūdi ar džiaugiasi. Vėliavos – tai valstybių, organizacijų, miestų, vietovių ir gyvenamųjų vietovių , karinių darinių simboliai, tikinčiųjų procesijų simboliai. Taigi po vėliavomis renkasi „savi“. Vėliavos paimamos, kaip karo grobis ar tampa ženklu, kad teritorija užimta ir be kovos niekas jos nebeatgaus. Nežinia, ką pasakytų mūsų artimieji, kurie prieš 30 metų stojo ginti Lietuvos Nepriklausomybės, matydami, kad pastarojo laikotarpio Lietuvos žmonių pažiūrų kovos ėmė žibėti svetimų vėliavų spalvomis. Vaivorykštę į savo rūbus segasi net kai kurie ministrai. Suolelis padovanotas, o kodėl jis nudažytas mažai grupei žmonių būdingos organizacijos spalvomis?.. Atrodo gana dviprasmiškas pasveikinimas – draugystė, o gal šalies užkarivimo simbolis?.. Kuomet užėmus vieną ar kitą pilį ir skaičiuojant karo grobį, užkariautojas iškelia savo vėliavą? . Eina žmonės pro ryškiaspalvį suolelį ir spėlioja, ar dovanotojas kviečia karo dievus, žymi užkariautas teritorijas, o gal tai draugystė? .. Vėliavos, organizacijų simboliai, agresyvi retorika akcentuoja – kompromisų nebus. Tad kokiomis spalvomis mirga mūsų Lietuva šiandien, ir kiek dar vaivorykštės joje bus? Karžygius šlovina vaidilos. Metraščiai ir kronikos nešykšti pagarbos valdovams, kurie sugebėjo valdyti išmintingai, įveikti tuštybę, atviromis akimis žvelgti į realybę, nekurti iliuzinės tikrovės vaizdo. Nejau deklaruojamai vaivorykštės ,,draugystei’’ – leisime visą Lietuvą paversti agresyviais monstrais, o tradicines šeimos vertybes trypti genderizmo šalininkams? Visur mirga vienai socialinei grupei mielos vaivorykštės spalvos, jos baigia nustelbti mūsų trispalvę, kitus tautos simbolius. Tai ne fonas dialogui, galintis atkurti rimtį. Ar yra kokie nors nuostatai kaip keliama ne Valstybinė, o organizacijos vėliava ant pastatų? Ir ką tai reiškia? Visuomenės išmintingiausieji, gali laikyti save tokiais, tik įrodę, jog sugeba įveikti įtampas visuomenėje, šališkumą, bendraudami pagarbiai, suvokdami, kokie sprendimai negali būti skubinami ir kada jų ne laikas priiminėti, Kas simbolizuoja draugystę, o kas užkariavimą?.. Jauni, vadovavimo patirties neturintys politikai ambicingi, kupini ryžto, nori nuversti kalnus ir pasirodyti Vakarietiškais, pernelyg moderniais šaunuoliais. Bet atminkime viena – kalnai turi savybę įgriūti, o tautos išlikimui reikalingi tvirti vertybiniai pamatai.
R. Danisevičiaus nuotr. www.lrytas.lt
