Praėjusią savaitę Teisingumo ministerijoje įvyko šios ministerijos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuota diskusija „Teisės aktų „auksavimas“ – kaip atpažinti ir išvengti?“.
„Auksavimas“ perkeliant ES teisę į nacionalinę teisinę sistemą (angl. gold-plating) vis dar yra vienas iš reikšmingų veiksnių, mažinančių Lietuvos konkurencingumą ir jos potencialą augti. „Auksavimo“ praktika nepagrįstai ir bereikalingai apsunkina gyventojų ir įmonių veiklą, o augant prisitaikymo kaštams kyla rizika, kad didės ir kainos arba nebus plečiama veikla.
Renginio metu diskutuota apie „auksavimo“ praktikos sukeliamą perteklinę administracinę naštą ir jos įtaką žmonėms. Diskusijoje dalyvavę ekspertai aptarė kitų valstybių gerąją praktiką mažinant „auksavimo“ atvejus ir dalinosi įžvalgomis apie instrumentus, galinčius pagerinti Lietuvos teisėkūros procesus perkeliant ES teisę į nacionalinį lygmenį.
Kaip pastebėjo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, advokatas Gintautas Bartkus, Latvija išsiverčia su dukart mažiau teisės aktų, o Estija – tris kartus mažiau nei Lietuva. Vadinamosios „teisės aktų taršos“ aspektą aptarė ir kiti diskusijos dalyviai. Advokatų kontoros TGS Baltic Lietuva partneris Mindaugas Civilka atkreipė dėmesį, kad „auksavimas“ gali atsieiti labai brangiai ir „kartais vienas žodis teisės akte gali sukurti milijardinę kainą“.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė Karolina Mickutė pažymėjo, kad „auksavimo“ keliamos problemos yra žinomos, ir paragino renginio dalyvius ieškoti galimų sprendimų.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos narės – advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ ekspertas, advokatas Donatas Murauskas kėlė klausimą: ar direktyva vis dar yra toks harmonizuojantis įrankis, koks buvo prieš dešimt metų? Ypač dabar, kai matome nežmoniškai didėjantį ES teisės aktų kiekį ir išgyvename ES teisės tektoninį lūžį Jungtinei Karalystei nebesant Europos Sąjungoje ir Prancūzijai bei Vokietijai „vedant“ ES teisėkūrą.
„Jei ES teisė mums yra pakankamai komplikuota „duotybė“ (tokia, kurios įgyvendinimas jau yra didžiulis iššūkis), ar tuomet auksavimo momentas nacionaliniame lygmenyje yra didžioji problema? Ar nepralaimime kovos jau pačiame ES teisėkūros etape?“, – svarstė D. Murauskas.
„Kalbant apie įgyvendinimo problematiką, esminis klausimas – kam, įgyvendinimo etape, atstovauja valstybinės institucijos? Ar jos kuria kaip neutralus reguliuotojas, ar atsiduriama „kažkieno pusėje“? Autentiškai įgyvendinant ES teisę valstybės institucijos turėtų būti valstybės ūkio subjektų „pusėje“ – juk racionaliai žvelgiant, įgyvendinant ES teisę, nacionalinio intereso dalis yra nacionalinis ūkio subjektas“, – sakė „Ellex Valiunas“ advokatas, akcentuodamas, kad labai svarbu suprasti, koks yra teisėkūros subjekto – teisės aktą rengiančio eksperto – vaidmuo.
„Kai ekspertui ant stalo nugula „duotybė“ – ES teisės dokumentas, klausimas, kaip žvelgiama į tokią situaciją. Didžiausią pavojų matau poįstatyminiame lygmenyje, nes tai neturėtų tapti vieno eksperto reikalas. Turėtų būti užtikrinama diskusija ir kuo didesnė verslo įtrauktis, kad matytume kuo platesnį vaizdą. Priešingu atveju didėja klaidų tikimybė.“, – sakė D. Murauskas.
Nuoroda į diskusiją: https://www.youtube.com/watch?v=OGiFFg1ILmE
