Nors profesinį ugdymą vis dar lydi išankstinės neigiamos nuostatos, Lietuvos pramoninkai įsitikinę – siekiant didinti inžinerines kompetencijas turinčių specialistų skaičių, profesinio mokymo įstaigos atlieka itin svarbų vaidmenį. Šį rudenį inžinerines studijas šalyje pradėjo daugiau nei 6,5 tūkst. studentų – virš 2 tūkst. universitetuose ir kolegijose bei 4,5 tūkst. profesinėse mokymo įstaigose. Vis dėlto, to gali nepakakti patenkinti inžinierių trūkumą.
Aukštasis mokslas – ne dėl savęs, o dėl „prestižo“?
Oficialiais duomenimis, šiemet stojusiųjų į aukštąsias mokyklas buvo beveik 19 tūkstančių: apie 11,5 tūkst. rinkosi universitetus, beveik 7,5 tūkst. – kolegijas. Tuo tarpu profesinį mokymą pasirinko apie 20,3 tūkst. jaunuolių. Tokį studentų pasiskirstymą pramonininkų atstovai vertina atsargiai – mokslai universitete ar kolegijoje Lietuvos gyventojų vis dar laikomi vertingesni už profesinį ugdymą. „Manau, kad mes, lietuviai, pernelyg aktyviai stumiame savo vaikus į aukštąjį išsilavinimą. Realybėje matome, kad yra tikrai daug žmonių, kurie po studijų universitete ar kolegijoje pagal profesiją nedirba ir neplanuoja dirbti. Esu įsitikinęs, kad, turėdami mažėjančio gimstamumo demografinę situaciją, šį požiūrį privalome išgyvendinti ir savo vaikus skatinti įgyti kompetencijų, kurios jiems gyvenime bus iš tikrųjų naudingos: pasakoti apie įvairiausias karjeros galimybes, galimybes mokytis visą gyvenimą, kelti kvalifikaciją ir augintis kompetencijas“, – sako Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės (LINPRA) prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Tomas Prūsas. Kalbėdamas apie profesines mokyklas, T. Prūsas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje mokslą jose vidutiniškai renkasi tik 27 proc. jaunuolių, kai Europos vidurkis – beveik 50 proc. „Dažnai galima išgirsti, kad – štai, neįstojau į aukštąją, teks stoti į profesinę mokyklą. Apie šį pasirinkimą kalbama pašaipiai, kaip apie antrarūšį. O yra visiškai priešingai: profesinėje mokykloje galima kur kas greičiau išmokti naudingos profesijos ir pradėti pilnavertišką savarankišką gyvenimą“, – sako jis.
Aukštasis mokslas – ne dėl savęs, o dėl „prestižo“?
Oficialiais duomenimis, šiemet stojusiųjų į aukštąsias mokyklas buvo beveik 19 tūkstančių: apie 11,5 tūkst. rinkosi universitetus, beveik 7,5 tūkst. – kolegijas. Tuo tarpu profesinį mokymą pasirinko apie 20,3 tūkst. jaunuolių. Tokį studentų pasiskirstymą pramonininkų atstovai vertina atsargiai – mokslai universitete ar kolegijoje Lietuvos gyventojų vis dar laikomi vertingesni už profesinį ugdymą. „Manau, kad mes, lietuviai, pernelyg aktyviai stumiame savo vaikus į aukštąjį išsilavinimą. Realybėje matome, kad yra tikrai daug žmonių, kurie po studijų universitete ar kolegijoje pagal profesiją nedirba ir neplanuoja dirbti. Esu įsitikinęs, kad, turėdami mažėjančio gimstamumo demografinę situaciją, šį požiūrį privalome išgyvendinti ir savo vaikus skatinti įgyti kompetencijų, kurios jiems gyvenime bus iš tikrųjų naudingos: pasakoti apie įvairiausias karjeros galimybes, galimybes mokytis visą gyvenimą, kelti kvalifikaciją ir augintis kompetencijas“, – sako Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės (LINPRA) prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Tomas Prūsas. Kalbėdamas apie profesines mokyklas, T. Prūsas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje mokslą jose vidutiniškai renkasi tik 27 proc. jaunuolių, kai Europos vidurkis – beveik 50 proc. „Dažnai galima išgirsti, kad – štai, neįstojau į aukštąją, teks stoti į profesinę mokyklą. Apie šį pasirinkimą kalbama pašaipiai, kaip apie antrarūšį. O yra visiškai priešingai: profesinėje mokykloje galima kur kas greičiau išmokti naudingos profesijos ir pradėti pilnavertišką savarankišką gyvenimą“, – sako jis.
Pakelta stojimo į kolegijas kartelė gali atsiliepti neigiamai
Didžiausias stojančiųjų sumažėjimas šiemet stebėtas kolegijose: 2023 m. studijas jose rinkosi beveik 9,5 tūkst. jaunuolių, šiemet tokių buvo apie 7,5 tūkst. LINPRA direktorius Darius Lasionis svarsto, kad pagrindinė tokio sumažėjimo priežastis galėtų būti šiemet įvestas reikalavimas, kad kolegijų studentai turi būti išsilaikę tris brandos egzaminus – lietuvių ir užsienio (anglų) kalbos bei matematikos. „Daliai abiturientų, nelaikiusių ar neišlaikiusių matematikos ar kito egzamino, teko atsisakyti planų studijuoti kolegijose. Vis tik pastebėčiau, kad iš įstojusiųjų į kolegijas, inžinerinių profesijų studijas pasirinkusių studentų skaičius augo: jei 2023 m. iš visų kolegijų pirmakursių inžinerijos mokslų grupę rinkosi 13,7 proc. jaunuolių, tai šiemet tokių buvo jau beveik 17 proc. Tačiau mažėjant studijuojančiųjų kiekiui kolegijose, šis inžinerijos specialybių suaktyvėjimas gali neatspindėti realios situacijos“, – pabrėžia D. Lasionis.
Tiksliųjų mokslų populiarumas neatsveria mokytojų trūkumo
Pašnekovų teigimu, pastaraisiais metais stebimas didesnis tiksliųjų mokslų – matematikos, chemijos bei fizikos – baigiamųjų egzaminų populiarumas teikia vilties, kad inžinerijos studijos sulauks daugiau studijuojančio jaunimo. Tačiau ir šiuo atžvilgiu optimizmą gesina mokytojų trūkumas. „Jau dabar Lietuvos mokyklose – ypač periferijoje – trūksta kelių šimtų tiksliųjų mokslų mokytojų. Sparta, su kuria mokytojai išeina į pensiją, yra kur kas didesnė nei naujų specialistų įsiliejimas į švietimo sistemą. Negana to, dėl nepalankių darbo sąlygų ir neadekvataus atlyginimo, mokytojai palieka mokyklas ir nesulaukę pensijos, mieliau rinkdamiesi kitą karjeros kryptį“, – konstatuoja T. Prūsas. Jis pateikia fizikų pavyzdį: kasmet mokslus baigia keliasdešimt šios srities specialistų. Negana to, kad, norint tapti mokytoju, reikia papildomo pedagoginio kredito, sąlygos mokyklose yra nekonkurencingos toms, kurias gali pasiūlyti privatus verslas. Pasak T. Prūso, tokioje realybėje turbūt neturėtų kilti klausimų, ką linkę rinktis tiksliųjų mokslų studijas baigę žmonės. „Taip pat nėra ir aiškumo, kaip tiksliųjų mokslų mokytojai bus ruošiami artimiausioje ir tolesnėje ateityje. Apskritai, visa mūsų švietimo sistema, mano nuomone, nenumaldomai artėja prie krizės, kuri pareikalaus ne kosmetinės, bet iš tiesų realios, netgi drastiškos reformos“, – mano T. Prūsas.
Inžinierių paklausa tik augs
Švietimo sistema – ne vienintelė sritis, kuriai artimesnėje ar tolesnėje ateityje gali grėsti krizė. Atsižvelgiant į Europoje prastėjančią demografinę situaciją, diskusijas dėl pensinio amžiaus didinimo ir senėjančią visuomenę, akivaizdu, kad reikės ieškoti sprendimų. Vienas tokių sprendimų, pasak LINPRA direktoriaus, galėtų būti skaitmeninimas, automatizacija ir robotizacija. „Nors dabar apie robotizaciją girdime pačių įvairiausių nuomonių ir argumentų, aš manau, kad gamybinių procesų automatizavimas gali būti tikras išsigelbėjimas ir gal netgi vienintelis realus sprendimas, kovojant su sparčiai senėjančios visuomenės keliamais iššūkiais. Pasitelkę skaitmeninimą ir robotizaciją, mes turime neeilinę galimybę gerinti efektyvumą ir našumą. T. y., toks pat žmonių kiekis su dirbtinio intelekto, automatų ir robotų pagalba gali pagaminti žymiai daugiau produkcijos ir sukurti kur kas daugiau pridėtinės vertės bei uždirbti daugiau. Tačiau kad šis scenarijus taptų realybe, reikia stipriai didinti inžinerines kompetencijas turinčių žmonių skaičių – kad nepritrūktume specialistų, galinčių suprasti, valdyti ir aptarnauti visas tas sistemas, kurių pagalba ketiname remtis“, – pabrėžia D. Lasionis. Jam antrina ir T. Prūsas, pasak kurio, ateityje labiausiai reikės būtent pačių įvairiausių inžinerinių pakraipų specialistų – pradedant elektros, energetikos ar žemės ūkio inžinerijos, baigiant mechanikos ar bioinžinerijos. „Būtent dėl šios priežasties dabar nelabai svarbu, kiek ir kaip sparčiai augs inžinerijos studentų skaičius – nes jų visada trūks, o konkurencija dėl jų tik didės. Tai savo ruožtu reiškia, kad būtent inžinerijos mokslų specialistai ateities pasaulyje galės jaustis saugiausiai tiek dėl savo darbo vietos, tiek dėl gyvenimo kokybės“, – užbaigia T. Prūsas
